Turiu daug galimybių bendrauti su į Rokiškį atvykstančiais svečiais –turistais. Kiekvieną dieną, o ypač savaitgaliais, didžiulis žmonių būrys pripildo Rokiškio krašto muziejaus erdves. Dažnas svečias neturi jokio supratimo apie Rokiškį, nežino, kas slypi šiame Rytų Lietuvos pasienio krašte. Inertiškas svečių būrys, paviešėjęs kelias valandas, išskubės – dažniausiai į Anykščius, Biržus, kur svečių laukia kitos nežinomos istorinės peripetijos, kelionės bendravimo džiaugsmas, taip pat užsakytos vaišės. Įspūdžiai, patirtys…
Nežinau, kaip kiti rajonai užpildo pažintines erdves, tačiau Rokiškio miesto širdis – dvaro sodyba, senamiestis, bažnyčia – visada, kartoju – visada palieka neišdildomą įspūdį. Nedrįsčiau to rašyti, jei nematyčiau svečių žvilgsnių, iš susižavėjimo ar nuostabos tariamų žodžių. Toks mūsų miestas, tačiau mes patys, užsiėmę kasdienine rutina, dažnai jo nepastebime…
Jei tai būtų ne miestas, o žmogus, jam suteikčiau laimės kūdikio vardą. Matydamas šį materialų paveldą, stebiuosi kaip visa tai išliko. Dvaro sodyba su autentiškais eksponatais, savo išskirtinumu žavintis klasicizmo simetrinis paveldas, įkūnytas aikštėje ar senųjų prekybos rūmų eilėse, Nepriklausomybės aikštės centras ir skulptoriaus R. Antinio paminklas, paslaptinga Šv. Mato bažnyčia, kunigaikščių Krošinskių dvaro sodybos liekanos… Kiekvienas išlikimo akcentas sąlygotas istorinių aplinkybių, asmenybių valios, įžvalgos ar net apvaizdos. Pradedu mąstyti, kad tą apvaizdą suteikia bažnyčios tvoroje rymanti Švenčiausioji Mergelė Marija (jei su tuo sutinkate, uždekite jai žvakę), kitaip to vertinti negalėčiau. O kas būtų?.. Dažnai šį klausimą užduoda atvykėliai, lygindami Rokiškį su savo aplinka, savo miestu ar vietove. O kas būtų, jei?.. Jei Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų frontai būtų įsiveržę į miesto erdves? Kaip įvyko Zarasuose, Biržuose. Panevėžyje. „Rokiškis cielas, visos stubos sveikos“ – Pirmojo pasaulinio karo metu rašo tėvai sūnui į frontą. O jei tas lėktuvas, 1944 metų vasarą mėtęs sviedinius į bažnyčią, būtų pataikęs? O jei buldozeris, kažkada stumdydamas žemę buvusios Krošinskių sodybos vietoje, būtų pusmetriu gilau nuleidęs savo kaušą? Ką bebūtų suradusi archeologė? O kas, jei nebūtų sudegusi senoji medinė bažnyčia? Ar stovėtų šis didingas grafo Reinoldo Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzieckienės kurtas ir statytas neogotikos stebuklas? O jei ne Stasys Daunys, tuometinis Rokiškio krašto muziejaus direktorius, ar būtų atsiradę drožėjo Liongino Šepkos kūriniai muziejaus erdvėse? O jei Rokiškio dvare dar bent keletą dešimčių metų būtų gyvavęs tarybinio ūkio centras? O jei Nepriklausomybės paminklas pokariu būtų nugriautas? O jei miesto centrinėje aikštėje būtų pastatyti namai, o ne pasodinti medžiai? O jei dvaro tarnai nebūtų dovanoję muziejui didikų šeimų relikvijų? O jei našlė Elena Krošinska nebūtų ištekėjusi už Tyzenhauzo?.. Išgirstu daugybę tokių klausimų. Ir suprantu, kodėl reikia didžiuotis paveldu, išsaugotu asmenybių valios ar aplinkybių dėka.
Mes, rokiškėnai, turime kuo didžiuotis. Savo miesto erdvėse galime pasakoti Popiežiaus Inocento III trečiojo kryžiaus žygio istoriją, susipažinti su Bremeno vyskupija, Livonijos ordino istorija, kovomis su maskvėnais, švedais, imperatorių ir carų meilės istorijomis. Savo mieste galime surasti pažangiausią Lietuvoje XIX a. techninės minties ar mokslo, meno raidą. Rokiškyje ryškiai matomi ne tik Lietuvos, bet ir lenkų, rusų, žydų, baltarusių, latvių, Vakarų Europos valstybių istorijos aspektai ar įžymių asmenybių gyvenimo pėdsakai. Taip patiriamas pažinimo džiaugsmas.
Kas liūdina? Liūdna, kai išlydžiu turistus, tarsi būrį savo draugų, o grįždamas namo net dienos metu dažnai tampu vieninteliu gyvuoju miesto centro akcentu. Tai šen, tai ten nuvažiuoja senos mašinos, o aikštė tuščia ir nyki… Ne grožio jai trūksta: slegia žmonių tuštuma, ypač savaitgaliais. Tą pastebi ir svečiai, be įprastinių klausimų, jie teiraujasi, kodėl miesto centre taip maža žmonių. Tos dykros liūdina. Liūdina, kad gražiausiuose, vertingiausiuose pastatuose įsikūrusios dėvėtų drabužių parduotuvės, o kiekvieno rokiškėno nuosavybės vertė… matuojama ne pagal miesto neįkainojamą istorinę vertę.
Valius Kazlauskas
