„Nevierių kaimas – mano gimtinė“, – tokiais žodžiais dauguma nevieriškių pradeda savo atsiminimus apie šį kaimą. Garbaus amžiaus sulaukę šio krašto žmonės, paskatinti pedagogės Vandos Narbutaitės-Leščiovos, pakedeno praeitį, prisiminė giminės šaknis. Istorija jiems atskleidė atradimus ir praradimus, džiaugsmą ir sunkius laikmečius, pirmąją meilę ir skaudžius išgyvenimus.
Tarp Kamajų, Salų ir Panemunėlio
Kaimynus, draugus, pažįstamus paskatinusi užrašyti prisiminimus apie gimtąjį kaimą V. Narbutaitė-Leščiova susegė juos į didelį aplanką su užrašu „Nevierių kaimo istorija (juodraštis)“. Jame surinkti senieji kaimo žemėlapiai, planas, gyventojų sąrašai, esančių ir jau išnykusių sodybų nuotraukos, aprašymai, legendos. Nemažai vietos skiriama kaimo žmonių buičiai, papročiams, kultūrai. Kaimo metraštį pasiryžusi sukurti V. Narbutaitė-Leščiova važinėjo po Lietuvą, kalbino kraštiečius. Atsiminimai sudaro didžiausią 128 puslapių aplanko dalį.
Įvade V. Narbutaitė-Leščiova rašo: „Iš Kamajų pavažiavus 7 km, iš Salų – 5 km, iš Panemunėlio – 8 km, rasi Nevierių kaimą. Jame 1923 m. gyveno 328, 1959 m. – 222, 1979 m. – 121, 1999 m. – 63 gyventojai. Tai labai senas kaimas, metraščiuose minimas jau 1554 m. Didžiulis apie 5 km besitęsiantis kaimas yra gana patogioje geografinėje padėtyje, nes iš abiejų pusių jį supa miškai – Salagiris ir Robliai. Per kaimą eina kelias tarp Panemunėlio geležinkelio stoties ir Kamajų, todėl Rokiškį pasiekti yra dvi galimybės. Per visą kaimą teka Žvygupis, dabar didžiąja dalimi paverstas melioracijos grioviu.“
Ateities kartos statys kitokį kaimą
Šio kaimo gyventoja iš senų laikų prisimena gatvinio tipo kaimą, kuriame buvo pieninė, kultūros namai, dvi kalvės. Pasitinkant naująjį tūkstantmetį, kelias per kaimą buvo išasfaltuotas. Aplink didelį Nevierių kaimą glaudėsi mažesni – Ažukalniai, Totoriškis, Gyviai, Želmeniai, Greviškiai.
Prieškariu ir pokariu svarbiausia transporto kryptis buvo Panemunėlio geležinkelio stotis. Ūkininkai važiuodavo į stoties malūną, vilnų karšyklą, pas daktarą Jurgelionį. Mokiniai lankė stotyje progimnaziją. Anot V. Narbutaitės-Leščiovos, Nevierių kaimas visada priklausė Salų parapijai. Žmonės per didžiąsias šventes ir sekmadieniais pėsti keliu per Salagirį ar važiuoti „lineikomis“ traukdavo į Salas. Daugelis kaimo jaunuolių mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje.
1949 m. Nevierių kaime įkurtas „Pagirio“ kolūkis, pirmasis jo vadovas Antanas Trumpickas, vėliau Jonas Tūska. 1952 m. „Pagirio“ ir „Didžiojo Spalio 32-ųjų metinių“ kolūkiai buvo sujungti į „Artoją“.
V. Narbutaitė-Leščiova metraščio įžangoje apžvelgė kolektyvizacijos metus, kolūkių stiprėjimo ir jų byrėjimo laikotarpius ne tik Nevieriuose, bet ir aplinkiniuose kaimuose. „Gal ateity, po daugelio metų, ant dabartinio kaimo griuvėsių kitos kartos vėl statys kaimą, bet jau kitokį. Kas žino? <...> Senojo kaimo gyvenimo išsigimimo procesas sunkus. Senasis kaimas matė žmonių degradaciją, kuri smaugė lyg smauglys. Po truputį, iš lėto. Tikrasis kaimas, galima sakyti, „mirė“. Kodėl taip atsitiko?… Atsakymas neginčijamas – alkoholis, besaikis piktnaudžiavimas juo baisus. <...> Melioracija irgi darė savo – griovė sodybas, žmones varė į gyvenvietę. Motoriniai pjūklai įveikė storiausius medžius. Iš sodybų teliko kyšą kaminai, kur ne kur obelis, šulinys. Tvyrojo išnykimo šešėlis“, – realybės paveikslą nupiešė V. Narbutaitė-Leščiova.
Nevierių kaimo gyventojų prisiminimų ištraukos
Marcelinas Balaišis (gim. 1921m.), įsikūręs Vilniuje
Medus per bambą varvės
Mielas Aukštaitijos kaimas – Nevieriai. Čia mano gimtinė, žengti pirmieji žingsniai, ištarti pirmieji žodžiai. Su broliu Valentinu bandėme Žvygupio ledą ir įlūžome. Mūsų duobėtas upelis neilgai sruveno – vieną gražią dieną atvyko melioratoriai, upelį išmatavo, o stiprūs vyrai pradėjo kasti tiesų kaip styga griovį. Išnyko upelio vingiai, maži krūmai. Neliko kaimo Pajuodbalio pelkių, kur žiemą čiuoždavome…
Paūgėjęs pradėjau lankyti pradžios mokyklą. Mokykla buvo neseniai įsteigta, todėl joje mokėsi labai skirtingo amžiaus mokiniai (7-18 metų). Mus mokė visų mylima mokytoja Kurlinskaitė. Drausmę palaikydavo patys mokiniai. Mokytojos žodis buvo šventas. Mokykla buvo Nikodemo Kepalo namuose.
Mano tėviškėje buvo nemažai vaiskrūmių, kurių dalis buvo pasodinta šalia kelio. Mokiniai, eidami keliu, matė agrastus ir norėdavo dar žalių paskanauti, bet, kol mama neleido, niekas jų neskynė. Mane klausdavo, kada mama leis. Agrastams truputį paraudus, mama vaikus pakviesdavo į agrastyną ir per kelias dienas jų nelikdavo nei kvapo. Tėveliai turėjo ir bičių. Bites prižiūrėdavo mano bobutė Ona Dagienė, kuri gyveno Urlių kaime. <...> Bobutė iš rąstinių avilių išpjaudavo medaus korius, juos dėdavo į lėkštes ir išdalindavo vaikams. Bobutė juokaudama prašydavo nepersivalgyti, nes medus per bambą varvės, reiks balana braukt ir vėl „laižyt“.
Vagišiams – linčo teismas
Nevierių kaimo žmonės vieningi, darbštūs ir sąžiningi. Prisimenu, vaikas būdamas pastebėjau keliu einančius tris vyrus. Viduryje einantis vyras buvo nuleidęs galvą. Tėvelį paklausiau, kodėl jis liūdnas. Tėvelis man paaiškino, kad šis žmogus kažką pavogė, todėl jam bus linčo teismas. Jį įkiš į arklio pavalkus ir tol plaks per užpakalį, kol pats išlįs pro pavalkus ir daugiau niekada nebevogs.
Karo metu mūsų kaime sudegino Tumonio ūkinį pastatą. Nukentėjęs, pasikinkęs vežimą, turėjo važiuoti pakiemiui. Atvažiavusiam žmonės nemokamai aukojo ką galėdami: tai kailinius, tai pagalvę, tai grūdų maišą, o kiti parėmė net pinigais. Be to, susirinkę į pieno priėmimo punktą, nutarė važiuoti į Salagirį ir ten pjauti statyboms mišką. Išpjautus medžius vežė į Panemunėlio lentpjūvę.
Nuo dainos geso žiburėlis
Mūsų kaimas didelis, laukai tęsiasi apie 5 km, jaunimo buvo daug, todėl į vieną trobą netilpo. „Vakaruškos“ vyko ten, kur buvo jaunimo. Dažniausiai šokiai vyko pas Gavėnavičius. Šokiuose pats jaunimas palaikydavo tvarką, o iškilusius ginčus išspręsdavo vietoje, neleisdavo, kad kiltų peštynės. Antroji vieta, kur rinkdavosi jaunimas, buvo Tūskos (Silvestriuko) kiemas. Gegužinės plotas būdavo aptvertas žalių berželių tvora, o muzikantams pastatydavo pakylą – paaukštinimą, kad geriau matytųsi ir girdėtųsi.
Jaunimas labai mėgo šokti ir dainuoti. Tuo laiku mašinų dar nebuvo (jos buvo labai brangios), tad pirkosi dviračius. Jis kainavo 150-300 litų, todėl ir jų nebuvo daug. Sekmadieniais, susirinkę į būrį, važiuodavome į Salas. Geri dainininkai buvo mano kaimynai Vingeliai – tėvas Domininkas su 3 sūnumis: Kazimieru, Broniumi, Vytautu. Kai po darbo susirinkę užtraukdavo dainą, žiburėlis gesdavo.
Visi kaimo žmonės tarpusavyje gražiai bendravo. Tai ypač pasireikšdavo per rudens talkas. Kūlimo metu prie kuliamosios dirbdavo 18-24 žmonės. Po talkos būdavo vaišinamasi ir šokama, dainuojama.
Karo audros praretino mūsų kaimo gyventojų skaičių. Po karo prasidėjo trėmimas į Sibirą. Ištrėmė Lašų šeimą. Andriuškevičių šeima pabėgo ir slapstėsi. Po trėmimo sekė kolektyvizacija. Žmonės stojo į „Artojo“ kolūkį. Už darbadienį gaudavo ir po 5 kg grūdų, ir po 2-3 rublius. Tas nepatiko valdininkams, nes kituose kolūkiuose gavo po 200 gramų ir kelias kapeikas arba iš viso nieko negavo. Po metų mūsų kolūkį sujungė su nevykusiu kaimynu, pakeitė pavadinimą, ir ūkis ėmė slinkti žemyn.
Alfonsas Groblys, (gim. 1934 m.), įsikūręs Kaune
Pramoga – gegužinės pamaldos
Didelė pramoga vaikams būdavo „mojavos“ – gegužinės pamaldos vakarais, kurios vykdavo Tūskos (Kaziulio) seklyčioje. Jei kokiai bendraamžei pavykdavo kur nors užmesti karkvabalį – nuo klyksmo būdavo linksma. Išdykavimų iniciatoriais dažniausiai būdavo kiek vyresni Janonio Vytas, Tūskos Vytas. Dievobaimingai nusiteikusios moterys labai kritiškai vertindavo mūsų pokštus.
Nevieriuose lankiau pradinę mokyklą, kuri kažkodėl vadinosi Vabolių. Matyt, kai kam iš valdžios ar dvasiškių nelabai patiko ir pats kaimo pavadinimas – Nevieriai. (Jei sulietuvinti – „netikintys“). Berods, prie vokiečių kaimo pavadinimas buvo pakeistas kitu – Žvygiai. Bet po to vėl grįžta prie seno – Nevieriai. Dabar, matyt, jau „ant visados“.
Tėvas dalijo žemę mažažemiams
Tėvas, kaip ir kai kurie kiti Nievierių vyrai, buvo kairiųjų pažiūrų. Kiek prisimenu, jis 1940 m. dalyvavo dalinant žemę mažažemiams. Prie Smetonos Nevierių ūkininkų gyvenimas nebuvo lengvas ir daugelis, kaip sakoma, labai sunkiai rišo galą su galu ir tikėjosi, kad pakeitus Smetonos valdžią gyventi bus lengviau.
Prieš užimant Lietuvą vokiečiams tėvas pasitraukė į rytus. Apylinkėje, matyt, kai kas galvojo, kad jis slapstosi namie. Manau, dėl to du kartus sudegino mūsų klojimą su tvartu. Jei pirmą kartą degant labai greit subėgo kaimynai ir padėjo gesinti, tai kai degė naujas, mamos brolių Juozo ir Jurgio Narbutų pastatytas, tvartas, kaimynai rinkosi labai negreit – turbūt, kažko bijojo. Tada sudegė visi gyvuliai, žiemai paruošti pašarai. Ištvermingiausias buvo arklys. Apsvilęs jis pro motinos atplėštas duris iššoko į lauką ir dar nuėjo net už Žvygupio. Po šio gaisro tapom praktiškai „ubagais“. 1944 m. grįžo tėvas. Buvo paskirtas Kupiškio teismo teisėju. 1945 m. miškiniai jį nušovė.
Už korektoriaus algą – laikrodis
1953m. baigęs Rokiškio I vidurinę mokyklą, dirbau Panemunėlio MTS ekonomistu. Motinos prašymu įsidarbinti padėjo Nevierių Balaišio Marcelinas. Pirmas dalykas, ko mane bendradarbiai išmokė, – su „skaitliukais“ atlikti visus keturis aritmetinius veiksmus, o vėliau – skaičiuoti su „Feliksu“ – rankine skaičiavimo mašinėle. Kitais metais penkis mėnesius dirbau Rokiškyje rajoninio laikraščio korektoriumi. Tada gavau, mano akimis, grandiozinę algą – 700 rub. Nusipirkau pirmą gyvenime laikrodį – „Pobieda“. Buvo nepaprastai patvarus – jis man tarnavo daugiau kaip 25 metus.
Džiugu būdavo matyti, kad po pirmųjų taip vargingų kolūkio gyvavimo metų, į Nevierius atėjo melioracija, nauja technika, elektra, dygo nauji namai, atsirado automašinų, žmonės pradėjo gyventi geriau, tapo ne namisėdos – jiems ir Kaunas, ir Vilnius, ir Maskva tapo jau ne per toli. Liūdna ir skaudu būdavo pamačius, kad daugelio Nevierių šeimų klastingu „draugu“ tapo alkoholis su visom iš to išplaukiančiom blogybėm ir pasekmėm. Tarp kitko, Nevierių vyrai niekad nebuvo sėslūs. Ieškodami geresnio gyvenimo, solidesnio uždarbio jie vykdavo į Ameriką, Petrogradą.
Vieškelį prižiūrėjo patys
Solidus ir autoritetingas kaime, kaip ūkininkas ir žmogus, buvo mūsų kaimynas A. Trumpickas. Pas juos gyveno Nevierių mokyklos mokytojo šeima. Jis buvo pirmas kolūkio pirmininkas – sunkiausiu kolūkio laikotarpiu. Pas Trumpicką, kiek pamenu, kartais vykdavo kaimo vyrų susirinkimai – „skadais“ juos vadindavo (matyt, nuo rusiško žodžio „schod“). Prie vokiečių, tada, kai kūrėsi Plechavičiaus rinktinė, buvo valdžios įpareigojimas kaimo vyrams su lazdomis naktimis budėti ant vieškelio – kad tarybiniai partizanai nepraeitų. Vyrams, kaip supratau, tai buvo tam tikra pramoga.
Tarp kitko, kiekvienas kiemas turėjo prievolę prižiūrėti jam paskirtą vieškelio atkarpą – žvyruoti, valyti griovius. Sunku nupasakoti, kokie nepraeinami ir sunkiai pravažiuojami tapdavo keliai rudenį ir per pavasario polaidžius. Nepadėdavo net tada madingi kaliošai, gelbėdavo tik auliniai batai.
Kaime savotiškai gerbė laikraščius – juos kai kas prenumeravo ir komplektuodavo. Ypač įdomūs buvo tėvo surinkti seni Amerikoje leisti lietuviški laikraščiai („Keleivis“, „Draugas“).
Lošėjams viduriai užkietėjo
Vokiečių laikais Nevieriuose ypač buvo išplitęs lošimas kortomis. Tai buvo vos ne pagrindinė šiokiadienių ir šventadienių laisvalaikio, ypač rudenį ir žiemą, praleidimo forma. Lošdavo ir iš pinigų. Lošiant „akį“ („21“) trobos šeimininkas gaudavo tam tikrą procentą nuo „banke“ susikaupusios markių sumos. Galiojo nerašyta taisyklė: jei žaidžiama iš pinigų, tai lošiama nesikeliant nuo stalo, kol tam nepritaria dauguma ar kol kuris nors visai neprasilošia. Kortuotojai skųsdavosi, kad nuo ilgo sėdėjimo net viduriai užkietėja.
Įdomi figūra Nevieriuose buvo Napalys Bagdonas. Fiziškai ypač tvirtai suręstas valstietis. Geraširdis, bet labai ūmus. Labai kuklaus išsilavinimo. Iš jo kartais visi truputį pasišaipydavo. Jis, berods, vienintelis kaime buvo užkurys – vedęs našlę su vaikais.
Stipruoliai kilnojo priekalą
Kas iš Nevierių vyrų buvo stipriausias? Nevykdavo jokių varžybų. Tiesa, būdavo juokais bandymų kilnoti kalvės priekalą. Ne visiems sekdavosi tai atlikti. Šienaujant, pirmais kolūkio metais, pirmaudavo Bagdonas, Markevičius, F. Šešelgis. Kresniausias kaime, turbūt, buvo Galvonas – neaukštas, plačių pečių, labai stambios galvos, su krentančiom į akis kavaleristo kojomis. Jis, berods, vienas pirmųjų Nevieriuose išmoko traktorininko amato. Kaime nebuvo labai aukštų vyrų (pagrindiniai 165- 175 cm) – niekas nebūtų tikęs į krepšinio komandos centro poziciją.
Kas sunkiausiai dirbo? Bendras atsakymas būtų – visi nuo aušros, pirmųjų gaidžių iki sutemų. Tačiau, pagal mane, sunkesnę naštą nešė moterys. Ant jų pečių – visi namų ruošos darbai. Tai ir gyvuliam ėdalo ruošimas, melžimai, valgio ruošimas, linų, vilnų verpimas ir audimas, daržo priežiūra, vaikai ir t. t. Ar gali dabartinė šeimininkė įsivaizduoti, ką reiškia žiemą skalbinius velėti, skalauti prie eketės ar prie šulinio! Gimdydavo irgi namie, labiau patyrusių kaimynių priežiūroje. Ir dekretinių atostogų nebuvo, ir nuo namų ruošos darbų neatitrūkdavo nei dienai. Labai svarbūs, gerbiami kaime buvo „kantoriai“ – giedotojai per laidotuves. Pagrindiniai buvo Dominykas Vingelis, Kilas.
Kaime dauguma suprato mokslo svarbą. Vienas to laiko gabiausių Nevieriuose, pagal mane, buvo Balaišio Valentinas. Labai gerai baigęs Rokiškio gimnaziją, jis po to studijavo Kaune, Maskvoje.
Labai inteligentiškas, simpatingas buvo Vingelio Kazys (Kazelis), rimtas jo brolis Vytas. Sėkmingai taip pat mokėsi Vanda Riaubaitė, Alisė Andriuškevičiūtė. Jie jau kažkiek buvo panašūs į miestiečius ir vėliau įsigijo miestietiškas specialybes.
Petriošiškyje – maudymosi kostiumais
Man, iš to laiko, viena gražiausių Nevierių merginų buvo juodbruvė Steputė Tumonytė. O kai ji ištekėjo už labai išvaizdaus Vingelio Ladziaus – tai buvo simpatiškiausia kaimo pora. Jie vėliau, berods, pirmieji Nevieriuose įsigijo automašiną. Prisimenu, vaikams didelį įspūdį padarė, kai sužinojom, kad jie su mašina išvažiavo maudytis į Petriošiškio ežerą ir maudosi su maudymosi kostiumais.
Labai įdomūs buvo broliai Maciūnai. Visapusiškai išsilavinę ir apsiskaitę. Turėjo radiją. Jie Nevieriuose buvo autoritetai kalbant politikos, pasaulio įvykių klausimais. Originalūs buvo visai greta Nevierių Ažusieniuose gyvenę broliai Bimbos. „Bimbos – kunigai“, juos vadino. Viengungiai, labai panašūs į vienuolius. Jie vis išsiprašydavo, kad mama nukirptų jų avis. Per tokias išvykas matydavau jų buitį – atsiskyrėliškai viengungišką, be jokių moteriškos rankos pėdsakų.
Neeiliniu visą laiką Nevieriuose buvo Juozas Grabauskas. Jis dirbo skaityklos vedėju, apylinkės sekretoriumi – visą laiką prie valdžios. Daug Nevieriams, kaip kultūros organizatorė, nusipelnė Genė Groblytė-Šešelgienė. Ji po Rokiškio gimnazijos baigimo dirbo skaityklos vedėja ir šauniai suburdavo kaimo jaunimą. Vaidindavom klojimuose. Kiek mes tam atiduodavome jaunatviško entuziazmo!
Vaikai į kiną – be bilietų
Pirmąjį sykį Nevieriai pamatė kino filmus, berods, 1940 m., kai rusų kareiviai Kepalo kieme šalia mokyklos vakare juos demonstravo. Įsiminė epizodas, kur rodė humoro forma, kaip Smetona bėga iš Lietuvos, slepiasi skiedrų krūvoje. Vėliau, pokario metais, labai populiarus buvo taip vadinamas kilnojamas kinas. Atvažiuodavo speciali mašina ir mokykloje rodydavo filmus. Žiūrovų būdavo pilna. Vaikai stengdavomės pralįsti be bilietų. Rodydavo kiną ir Narbuto klojime.
Kas prieškario Nevieriuose buvo turtingiausias, kas „biedniausias“? Dominavo vidutiniokai. Gal kiek išsiskyrė pagal pastatus, ūkį Andriuškevičius. Prie vokiečių Kamajų valdžios atstovai dažnai pas juos lankydavosi, pietaudavo. Ypač poniškai, išdidžiai tuo metu kaime atrodydavo Andriuškevičienė. Keletas mažažemių gyveno ypač kukliai, tiksliau skurdžiai. Kai tik pradėjau eiti į mokyklą, prie kelio, netoli kapinių, buvo kokio tai „ubago“ bakūžė (Aleksio, berods).
Kiek pamenu, visada buvo jaučiamas pinigų stygius. Žmonės pirkdavo tik tokius gaminius, kurių patys negalėjo pasigaminti. Visa apranga nuo apatinių rūbų iki viršutinių – apavas, drabužiai – buvo pačių darbo. Lengvas ir patogus apavas buvo vyžos, ypač prie javų pjovimo. Vėliau jas išstūmė kaliošai, „kuntapliai“. Siuvėjas keliaudavo per kiemus ir tol gyvendavo pas šeimininką, kol apsiūdavo visą šeimyną.
Jaunimo linksmybės su muštynėmis
Sekmadieniais visi gausiai, pėsti ir važiuoti, vykdavo į bažnyčią. Visi pėstieji eidavo basi ir tik prie pat Salų apsiaudavo – taupė šventinį apavą. Pamaldos būdavo gera proga susitikti su pažįstamais, pasidalinti naujienomis. Bažnyčioje visi griežtai laikėsi nustatytos tvarkos – vyrai dešinėje, moterys kairėje. Manau, būdavo apsisaugojama nuo pagundos bernam arčiau prisispausti prie panų, pasikuždėti.
Dar apie jaunimo pasilinksminimus. Pamenu, prie vokiečių rudenį mokykloje vyko šokiai. Vaikam tai būdavo irgi labai įdomus renginys. Į šokius buvo atvykę keletas Roblių jaunuolių. Nežinau dėl ko staiga prasidėjo muštynės. Iš pradžių persvara buvo Roblių „komandos“ pusėje. Bet, kai įsisiautėjo Šešelgio Feliksas, robliškiai išsilakstė.
Šiaip mes nebendraudavom su kitų apylinkių vaikais. Dargi „saugodavome“ Nevierių teritoriją nuo svetimų. Nors patys apeidavome visas apylinkes, žinojom, kas už Salagirio, už Ažusienių, kur kokie ežerai. Kartą prie Narbuto pamiškės sutikom būrį Urlių vaikų. Įvyko akmenų mūšis. Įsibrovėliai pasitraukė. Nors mūsų buvo mažiau, bet mes buvom taiklesni.
Fizinės bausmės – užtarnautos?
Kokiom priemonėm tėvai mus auklėjo? Daugiausia žodžiu – pamokymai, pabarimai. Šiek tiek prievartos, kai pratindavo prie darbo. Būdavo ir fizinių poveikio priemonių. Kai prisimeni – visada užtarnautai. Pvz., kartą žaisdamas su degtukais, bandžiau padegti trobos lubas.
Nežinau, kodėl taip susiklostė, kad Nevieriuose buvo dvejos kapinės: vienos kur dabar, o kitos ant Biros kalnelio. Biros kalnelio kapinės buvo seniausios ir jų neliko – nėra ir Biros labai nedidelių trobesių, o kalnas praktiškai nukastas, mechanizuotai kasant žvyrą, smėlį. Dabartinės kapinės pokariu, matyt, kolūkio rūpesčiu buvo išplėstos, aptvertos metaline tvorele. Senojoje dalyje prieškariu dar buvo nesusmegusi plati akmens mūro tvora, labai gražūs buvo mūriniai arkos pavidalo vartai. Vartų arkos nišose buvo vietinių dievadirbių išskaptuotos šventųjų statulėlės. Gaila, kad mirusieji šių statulėlių neišsaugojo nuo šiuolaikinių „kolekcionierių“. Prie kapinių tvoros augančioje liepoje buvo gražus gandralizdis. Gandrai perėdavo kasmet. Tai buvo labai simboliška – žemėje mirusieji, o viršūnėje – gandrai, gyvenimo simbolis.
Apie nešančius likimo naštą
Dar apie eilinę Nevierių moterėlę, smulkią, palinkusią nuo darbo ir vargo, jau sunkiai einančią, bet visada su malonia šypsena. Tai Stukaitė Bronė. Jos, vienišos motinos, kaip ir visų motinų, laimė ir viltis, senatvės paguoda buvo jos dukra Genė. Ir staiga baisus likimo smūgis – dukra dėl negailestingos ligos atgula ilgiems metams ant patalo, iki pat mirties. Ir lieka ji viena, pasiligojusi, netekties skausmo prislėgta, bet nesugniuždyta, nuostabiai kantriai nešanti likimo uždėtą naštą. Ir stovi dabar tuščia jos trobelė prie jau asfaltuoto Nevierių kelio, lyg paminklas šiai eilinei, labai nelaimingo likimo, bet nuostabiai kantriai, mielai Nevierių moterėlei.
Prisimenu, kaime buvo vienintelis kurčias ir nebylys žmogus. Jį vadindavo vardu – Marcelinas, arba „Kurtinėmis“, „Nečius“. Jo pavardė, berods, buvo Šešelgis. Jis gyveno su seserimi (berods, Tūskiene), buvo batsiuvys ir apylinkėje žinomas krosnių mūrininkas.
Neeiliniu įvykiu kaimo gyvenime buvo fronto artėjimas. 1944 m. vasara buvo stebėtinai sausa ir karšta. Nevierių kaimas, ypač „ulyčių“, kur namai buvo prie pat kelio, skendėdavo dulkių debesyse nuo pravažiuojančių vežimų ar labai reto sunkvežimio. Aš tada buvau jau dešimtmetis. Kartais naktį tapdavo šviesu kaip dieną – užsidegdavo ant parašiutų pakabintos šviečiamosios raketos.
Noriu pabrėžti, kad iš Nevierių niekas nebėgo su vokiečiais, nebuvo baltaraiščių, niekas nedalyvavo žydų egzekucijose. Girdėdavosi, kad apylinkėje kai kas parsigabeno žydų turto (baldų). Jautėsi vieningas to smerkimas. Apie žydų šaudymą žmonės irgi su gailesčiu, smerkimu apie tai tarp savęs kalbėjo. Kartu jautėsi ir tam tikras atsiribojimas – šaudo žydus, o ne mus.
Taip be jokio mūšio, be kokių tai baisių kariškų įvykių per Nevierius persirito fronto linija, vėl pasikeitė valdžia. Tiesa, valdžios buvo „graduojamos“ taip: „prie Smetonos“, „pirmieji rusai“, „prie vokiečių“, „antrieji rusai“ arba „po karo“. Prasidėjo pafrontės kasdienybė. Žmonės pamažu susipažino su kareiviais, kažkaip visi pradėjo susišnekėti.
Bus daugiau
Dalia Zibolienė
