Kraštietė Eglė MAŽUKNAITĖ Vilniaus dailės akademijoje studijuoja vitražo meną. Nors mokytis dailės į sostinę išvažiavo vos baigusi penkias klases, Eglės darbai pažįstami ir rokiškėnams – keletą langų mūsų mieste puošia jos tapytos langinės, pernai menininkės kūrinius matėme Rokiškio krašto muziejuje, o visai neseniai – Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje. Šiandien su Egle kalbėjomės apie tai, kokie atradimai šeštokės mergaičiukės laukė sostinėje, kodėl ji rinkosi netradicinę „stikliorės“ profesiją, kaip džinsą susiejo su žmogaus gyvenimu…
– Prisimink, kada nusprendei tapti dailininke, supratai, kad moki piešti?
– Vaikystėje įtaką darė mama. Kadangi pati gerai piešė ir tapė, matydama jos darbus bei kūrybos procesą, stengdavausi kopijuoti. Man, kaip ir jai, patiko peizažas, portretas.
Taigi mano polinkį į dailę nuo pat pradžių pastebėjo ir skatino mama. Ji norėjo, kad turėčiau užsiėmimą, plėsčiau akiratį. Todėl nuo antros klasės lankiau Dailės mokyklą, kur mane mokė Arūnas Augutis, Raimondas Gailiūnas. Vėliau būrelis peraugo į meilę menui. O geri rezultatai Dailės mokykloje paskatino mamą domėtis, kur dar galima mokytis dailės.
– Išvažiuoti mokytis į sostinę baigus penktą klasę – nelengvas sprendimas. Ar paprastai išleido?
– Prieš išvykdama mokiausi tuometinėje Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje, o nuo antros klasės, kaip minėjau, lankiau Dailės mokyklą. Baigusi 5 klasę važiavau stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrių. Nustebino, kiek buvo stojančiųjų. Pamenu, į vieną vietą pretendavo po septynis, o į 6 klasę tuo metu buvo tik dvi laisvos vietos. Laikiau lietuvių, matematikos, dailės „egzaminus“. Kiek prisimenu, tapiau kirpėją. Tikriausiai esu apdovanota sėkme. O gal komisijos sudėtis ir jų nusiteikimas bei nuotaika padėjo įstoti.
Kadangi turiu mane visada palaikančią mamą, nebuvo net klausimų, ar galima tokį šansą praleisti. Esu jai dėkinga už pasiaukojimą, kantrybę, suteiktą šansą mokytis ir siekti daugiau nei pagrindinio lavinimo pamokos.
Tuo metu viskas atrodė lyg lengvas žaidimas. Tačiau žiūrint šiandienos akimis – jis nulėmė ateities planus, formavo savitą požiūrį į meną.
– Gal prisimeni pirmąjį savo kūrinį, savo, kaip dailininkės, debiutą?
– Kai mokiausi Rokiškio dailės mokykloje, su visa grupe dalyvavome respublikiniame piešinių konkurse „Žiemos pasaka“. Ten tapau laureate. Tada su mokytoju ėjau į savivaldybę atsiimti padėkos. Pamenu, baisoka buvo – visi dideli, o aš maža, berods, antrokė.
– Ar nebuvo nejauku vienai sostinėje siekti mokslų? Kokie tų pirmųjų metų „čiurlionkėje“ įspūdžiai?
– Kaip ir visur, iš pradžių nebuvo lengva: pamokos pagal griežtą grafiką nuo 8 iki 17 valandos, trumpos pertraukėlės parbėgti į bendrabutį papietauti, griežtas aprangos kodas – uniforma, jokių pamokų praleidimų, ir, kas be ko, pamokos šeštadieniais. Prošvaistės grįžti į namus – tik atostogos. Visa tai iš pradžių atrodė nepakeliamai sunku.
Buvo nelengva prisitaikyti ir prie nešališko vertinimo – kritikos dailės kūriniams. Išsakydavo pastabas, reikalavo tobulėti, teko pamiršti „piešimą savo malonumui“. Kompozicijos, žmogaus anatomijos pagrindai man – kietas riešutėlis. Bet užsispyrusi ir palaikoma mamos mokiausi ir judėjau pirmyn. Be ten įgytų žinių negalėčiau būti, kur esu dabar.
– Kodėl nusprendei studijuoti vitražo meną? Dailininkė-vitražistė – reta specialybė.
– Dar mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje turėjau galimybę susipažinti su vitražu. Mums, pasirinkusiems tapybą kaip pagrindinę dvejų paskutiniųjų metų discipliną, priklausė ir kitos – šalutinės paskaitos. Tai buvo vitražas ir tekstilė. Būtent vitražas, pats stiklas, jo švytėjimas prisitaikymas prie aplinkos, kontaktavimas su ja patraukė ir lėmė tolimesnį sprendimą.
– Ką svajoji dirbti baigusi mokslus?
– Esu ketvirto kurso studentė, bakalaurė. Šie metai – baigiamieji, tačiau nesiruošiu sustoti, planuoju studijuoti ir magistrantūroje. Ateity noriu mokyti vaikus dailės, formuoti jų požiūrį, gebėjimus. Aišku, stiklo niekada nepamiršiu. Ir dabar dalyvauju parodose, simpoziumuose. Visos įgytos žinios tikrai nenueis veltui. O kaip realizuoti idėjas, priklauso nuo paties menininko. Kol kas džiaugiuosi studijomis, stengiuosi iš jų kuo daugiau pasiimti ir atrasti. Niekam nepataikauju, kuriu tai, kas man svarbu, kas jaudina. Tikiuosi, man rūpimos temos žiūrovą paveiks ir privers susimąstyti. Tai – geriausias įvertinimas menininkui.
– Ar turi autoritetų dailėje, vitražo mene?
– Vitraže išskirčiau prof. Algirdą Dovydėną, doc. Ievą Paltanavičiūtę. Tai mano dėstytojai, kurie padėjo pamilti vitražą ir patį stiklą. Įgavau platesnį požiūrį – egzistuoja ne tik bažnytinis vitražas. Yra daug galimybių sukurti norimą objektą, o tą patį bažnytinį vitražą paversti moderniai kalbančiu.
Neapsiriboju vien vitražu-stiklu. Manau, kad menininkas turi būti įvairiapusis. Domiuosi tapyba ir, aišku, pati tapau. Dar Dailės mokykloje R. Gailiūnas išmokė nebijoti ryškaus, kontrastingo kolorito. Vilniaus dailės akademijoje išskirčiau Arvydą Šaltenį su jo tapyboje vyraujančiais siužetais, dramatiškais potėpiais. Taip pat Vygantą Paukštę, Živilę Jasutytę. Jie mane palaikė atrandant novatoriškus niuansus tapyboje.
– Kas tie novatoriški niuansai tavo tapyboje?
– Man tai buvo naujos medžiagos, konkrečiai – džinso panaudojimas ir pritaikymas mene. Darbų ciklas „Memory“ 2014-2015 m. – tai portretų, buitinių situacijų ciklas. Juose vaizduoju artimus žmones – savo močiutes. Džinsas – sena, turinti istoriją darbo apranga. Šiame cikle supinu dvi paraleliai einančias linijas – senų žmonių gyvenimą tapatinu su džinso nešiojimusi. Juk medžiaga per tam tikrą laikotarpį sukaupia savyje informaciją. Taip pat ir žmogus. Apdriskęs, nepadailintas medžiagos pateikimas tik dar labiau sustiprina tikro, nepagražinto, deromantizuoto gyvenimo įspūdį.
– Rokiškyje du kartus dalyvavai langinių tapymo pleneruose. Kokie įspūdžiai?
– Pleneru buvau susidomėjusi jau seniai. Todėl nuėjau pas vieną iš organizatorių – Nidą Lungienę – ir paklausiau, ar galiu dalyvauti. Buvo labai įdomi nauja patirtis – komandinis, o ne individualus darbas ant taikomųjų objektų (langinių – aut. past.) Dirbau kartu su „Rodos“ dailininkais Žilvinu Vaičiūnu, Sigute Klemkaite. Neišdildomi įspūdžiai. Mano kartu su jais kurtos langinės pakabintos Respublikos ir Kauno gatvėse.
– Kokios tau svarbios temos, koks tavo kūrybos stilius, kas tave įkvepia?
– Galbūt anksčiau kūrybą suvokdavau kaip gražių vaizdų perkėlimą mene. Dabar ši sąvoka daug platesnė, daug daugiau reiškianti. Kūryba – menininko kontempliacijos rezultatas, perteiktas medžiagoje. Tačiau čia ir yra paradoksas – svarbiausia pats procesas, jo metu įgaunamos patirtys, gebėjimas tas patirtis perteikti.
Mano siužetai – šeima, pažįstami, aplinkiniai, gamta, peizažai. Nesistengiu rinktis romantiškų vaizdų. Kuriu tai, ką matau, suteikdama siužetui dalelę ironijos. Pasirenkami įvaizdžiai man yra svarbūs, brangūs, mane jaudina. Seni nepagražinti žmonės, sava istorija, giminės įvaizdžiai – pagrindiniai inspiracijos šaltiniai.
Meno kūrinio gimimas – spontaniškas, nepaaiškinamas. Kartais idėja gimsta važiuojant troleibusu, einant gatve, klausantis klasikinės muzikos, o kitąsyk tenka ilgai pasukti galvą. Bet kuriuo atveju, tai neįkainojamas procesas, atnešantis vis naujų patirčių ir suvokimų.
Faktai
Gimė 1992 m.
2004-2011 m. mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Nuo 2011 m. studijuoja Vilniaus dailės akademijoje vitražo specialybę.
Grupinės parodos:
2010 m. „Miniatiūrų paroda“, Varėnos kultūros centras, Varėna;
„Nuo A iki 50“, Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salė „Titanikas“, Vilnius;
2013 m. „See the sea“, Neringos istorijos muziejus, Nida;
9-asis langinių tapymo pleneras, Rokiškis;
„Manifestas: stiklo depozito sunaikinimas“, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius;
2014 m. 10-asis langinių tapymo pleneras, Rokiškis;
Langinių tapymo plenero dalyvių darbų paroda, Rokiškio krašto muziejus, Rokiškis;
Tarptautinis vitražo simpoziumas 1+1, Vilnius-Panevėžys;
Garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos vardo piešinių konkursinė paroda, Vilniaus dailės akademija, Vilnius.
Arūnas Augutis, Rokiškio jaunimo centro dailės skyriaus dailės mokytojas, „Rodos“ klubo vadovas
– Ar daug dailės mokyklą baigusių rokiškėnų renkasi toliau studijuoti dailę?
– Nemažai. Tai ir Sigutė Morkūnaitė, kuri dabar mokosi Glazgo meno mokykloje Škotijoje, Akvilė Valantinavičiūtė, pernai baigusi tapybą Dailės akademijoje. Joje šiuo metu tapybą studijuoja Rūta Vadlugaitė, skulptūrą – Elinga Garuolytė, vitražą – Eglė Mažuknaitė. Anksčiau Dublino (Airija) meno akademijoje studijavo mūsų mokinė Vaiva Baltakytė. Labai daug buvusių mūsų mokinių renkasi architektūrą, pavyzdžiui, Ignas Lasys – VGTU, Deividas Žvėriela – Dailės akademijoje. Aistė Lapelytė studijuoja drabužių dizainą. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie menus studijuoja Vilniaus ar Kauno kolegijose. Mūsų mokyklą tikrai galima laikyti menininkų kalve – paskutiniu metu rezultatai ypač geri.
Dalia Zibolienė
