Rokiškio krašto muziejuje saugomas ilgamečio muziejaus mokslinio bendradarbio, archeologo Stasio Juodelio archyvas. Muziejininkas, parašęs nemažai straipsnių ir „Gimtajame Rokiškyje“, tikėjo, kad ateityje technologijos pažengs tiek, kad bus galima dar daugiau informacijos išskaityti praeities knygos lapuose. „Tačiau labai svarbu, kad toje knygoje būtų neišplėšti lapai. O tie lapai – tai ne kas kita, kaip po mūsų laukus, pievas ir miškus išsimėtę archeologiniai paminklai. Kuo mažiau sužalotus juos išlaikysime, tuo bus dėkingesnės mums ateities kartos“, – tokia mintis liko S. Juodelio užrašuose.
Tyrinėjo grafystės archyvą
Archeologo S. Juodelio archyve – ranka rašytos archeologinių kasinėjimų ataskaitos su kruopščiai aprašytais radiniais, ant milimetrinio ar sviestinio popieriaus pieštuku nubrėžtomis senųjų kapų schemomis. Plonuose mokykliniuose sąsiuviniuose surinkta informacija apie mūsų krašto archeologinius paminklus, juostinės, piltuvinės, virvelinės, rutulinės keramikų kultūrą… Ekspedicijų radinius galime išvysti muziejaus istorinėse ekspozicijose, dalis jų laikoma archyvuose.
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė didžiuojasi, kad jai teko laimė dirbti kartu su S. Juodeliu, būti jo mokine. „Mokėdamas kelias užsienio kalbas, S. Juodelis pirmiausia kibo į Rokiškio grafystės archyvą. Jį studijuodamas, rado įdomių faktų apie dvarų ekonomiką bei kultūrą, sudarė Rokiškio grafystės žemėlapį, jame nurodydamas palivarkų ribas, tiksliai pažymėdamas visus kaimus ir juose gyvenusių valstiečių skaičių, jų valdytą žemę bei baudžiavines prievoles. Jis rado dokumentų apie grafystėje veikusias mokyklas, į lietuvių kalbą išvertė Rokiškio vargonininkų mokyklos įkūrėjo čekų kompozitoriaus Rudolfo Lymano darbo sutartį su Rokiškio grafiene Marija Tyzenhauzaite-Pšezdzieckiene. Muziejininkas išstudijavo XIX amžiaus antrosios pusės Rokiškio miesto gatvių tinklą, domėjosi miestelėnų verslais, tautybe, tapo tikru Rokiškio istorijos žinovu“, – knygoje „Septyni dešimtmečiai 1933-2003“ rašė istorikė O. Mackevičienė. Ji tiksliai nepamena, kas kolegai Stasiui mestelėjo taiklią pravardę – „vaikščiojanti enciklopedija“. Muziejininkas buvo šio krašto istorijos žinovas, turėjęs puikią atmintį ir labai kruopštus bei tikslus – jo teiginių tikrinti nereikėdavo.
Prie muziejaus jis įkūrė jaunųjų muziejininkų būrelį. Vaikai nešė S. Juodeliui pašto ženklus, įvairias monetas, akmeninius kirvukus, net surūdijusius ginklus. Jis su vaikais mainydavosi radiniais, aptardavo įdomesnius. „Praėję Stasio muziejininkystės pamokas vaikai pradėjo nuoširdžiau domėtis Lietuvos praeitimi, jos kultūra“, – teigė O. Mackevičienė.
Ragino saugoti paminklus
Ilgą laiką S. Juodelis buvo vienintelis diplomuotas istorikas-archeologas visoje Rytų Aukštaitijoje, todėl tik Rokiškio muziejus galėjo savarankiškai atlikti archeologinius kasinėjimus.
Surinkęs gausią archeologijos kolekciją, S. Juodelis Rokiškio krašto muziejui paruošė įdomias gimininės bendruomenės ir feodalinės Lietuvos ekspozicijas. Muziejuje saugomame archyve daugiausia archeologinių dokumentų.
Muziejininko S. Juodelio duomenimis, Rokiškio rajone buvo priskaičiuojama 167 archeologiniai paminklai, 61 jų – respublikinės reikšmės. Tuometiniam rajono laikraščiui „Spalio vėliava“ (dabar „Gimtasis Rokiškis“ – aut. past.) S. Juodelis parengė straipsnį „Saugokime archeologinius paminklus“ (1969 12 13). Jame rašė, jog „dauguma archeologinių paminklų sudaro piliakalniai, įvairūs laidojimo paminklai, keletas akmenų su iškaltais ženklais „pėdomis“ ir kt. Visus juos galima padalinti į dvi grupes: pirmoje grupėje yra paminklai, kurie turi vienokias ar kitokias žmogaus rankų paliktas žymes, išskiriančias juos iš natūralios aplinkos. Šiai grupei priklauso piliakalniai su sukastais šlaitais ir supiltais pylimais, laidojant žmones, supilti pilkapiai su akmenų vainikais ar be jų, pylimai. Tos vietos traukė ir įvairius lobių ieškotojus, kurie labai juos ardė. Ypač nuo jų nukentėjo pilkapiai. Antrąją grupę sudaro paminklai, niekuo neišsiskiriantys iš natūralios aplinkos. Tai paminklai, archeologinėje literatūroje vadinami plokštiniais kapinynais – senos sodybėlės, senovės kulto ir mitologinės vietos. Jie daugumoje yra žmonių visai užmiršti. Tik pradėjus arti, kasti bulviarūsius, imti žvyrą ar smėlį, aptinkama įvairių radinių“.
Archeologas S. Juodelis apgailestauja, kad vedant kelią labai nukentėjo Melanų piliakalnis (Kriaunų sen.), imant žvyrą suardytas plokštinis kapinynas Suvainiškyje, ariamas Dragiškių plokštinis „Naujosios sodybos“ kolūkyje. Tik atsitiktinumo dėka sprogdinant akmenis nebuvo sunaikinti Valiūniškio akmuo su ženklu (Juodupės sen.) ir Mičiūnų pėduotas akmuo (Kriaunų sen.). Autorius mano, jog daugeliu atvejų paminklai žalojami dėl nežinojimo. Tačiau kartais bėdos pridaro smalsuoliai. Archeologas pateikia pavyzdį: „Prieš keletą metų Jūžintų tarybinio ūkio mechanizatoriai iš smalsumo suardė Čivylių kaime, Audros slėnio pakraštyje buvusią gražią kalvelę, vadinamą „Gudelio kapais“. Ir nei lobių rado, nei kitokios naudos turėjo, tik paliko skriaudą ir gamtai, ir žmonėms.“
Dienoraštyje – tolima Latvelių praeitis
Archyve saugomas 1960 m. archeologinių kasinėjimų Latveliuose dienoraštis. Rokiškio muziejininkus tyrinėti paskatino ekspedicijos po Pandėlio kraštą, Latvelių kaimo žmonių pasakojimai apie vienoje vietoje kasant žvyrą randamus žmonių kaulus ir pinigėlius.
Kasinėjimams vadovavęs S. Juodelis dienoraštyje rašė, jog tuometinio Puodžialaukės kolūkio užsakymu buldozeris iškasė tris gilias tranšėjas, o išstumtą žvyrą nuvežė prie netoliese esančių fermų. Tranšėjose matėsi kaulų. Archeologai spėjo, jog šioje vietoje buvo laidojami žmonės. Patikrinus tris kapus, buvo rastas geležinis peilis. Tuometiniai kolūkio vadovai teigė, kad jie nieko nežinoję apie senąjį kapinyną, prašė kuo greičiau atlikti tyrinėjimus, kad galėtų sutvarkyti teritoriją.
Archeologas ir jam talkinę vietos gyventojai kasinėjimų Latveliuose metu atidengė 78 kv. m plotą 50-100 cm gylyje, tyrinėjo 25 kapus, nustatė kapinyno ribas. Septyniuose kapuose rado pinigų, kurie priskiriami dviem laikotarpiams – Žygimanto Augusto ir Žygimanto Vazos. Devyniuose kapuose buvo rasta įvairių radinių – aprangos detalių, darbo įrankių, ginklų, odinių piniginių. Archeologas spėjo, jog Latvelių pilkapyne žmonės galėjo būti laidojami XVI a. viduryje ir XVII a. pradžioje. Be to, XVII a. 3 ar 4 dešimtmetyje nustota laidoti, o XVIII a. pradžioje vėl pradėta. Laidojant buvo stengiamasi neardyti ankstesnių kapų, todėl vėlyvesnių palaidojimų gylis mažesnis.
Rasta ir keletas vaikų kapelių. Jie išsiskiria tuo, jog velionių kūnai užkasti labai negiliai. S. Juodelis mano, kad labai maži vaikai laidoti jau neveikiančiose kapinėse. Galimas ir toks atvejis: nekrikštyti vaikai palaidojami giminaičių senuose kapuose.
Aprašydamas Latvelių senųjų kaimo gyventojų laidojimo papročius, S. Juodelis atkreipia dėmesį į velionio kojų kryžiavimą. Taip pašarvoti žmonės rasti dviejuose kapuose. „Tai, reikia manyti, – aukštesnio luomo atstovų palaidojimas, kuriems ir būdavo uždedamos viena koja ant kitos, kaip kilmingumo žymė“, – dienoraštyje išliko tokia S. Juodelio pastaba. Archeologas užfiksavo ir mirusiųjų rankų padėtį: daugumos ištiestos prie šonų ir tik keleto sudėtos ant krūtinės.
Pilkapius ardė ir užarė
Archyve saugomame Norkūnų pilkapių kasinėjimo dienoraštyje (1964 07 06 – 1964 07 14) nurodoma, jog archeologus dominantis objektas yra pietinėse Norkūnų (Jūžintų sen.) kaimo žemėse, nuolaidėjančiame šlaite į Audros upės slėnio pievas. Vietos gyventojas Uldukis muziejininkams papasakojo, jog pilkapių grupė buvusi gerokai didesnė. Piemenaudamas jis suskaitydavęs jų 50. Prieš skirstantis į vienkiemius, pilkapiai buvo galulaukėse ir niekas jų neardę. Tik išsiskirsčius į vienkiemius, daugelis pilkapius išardę ir suarę. Likę tik dalis pilkapių, kurie atiteko Uldukiui, nes tas neturėjęs sveikatos akmenis išversti, todėl pilkapius palikęs ganyklai. Pilkapius prieš daugelį metų kasinėjo Ragelių kunigas J. Žiogas. Tačiau jo surinkta informacija be metrikos išsimėtė po respublikinius muziejus.
S. Juodelis kasinėjo šešis pilkapius, iš kurių tik vienas – nesuardytas. Kiti arba visai suardyti, arba likę tik kai kurie ankstesnių kasinėtojų nesurasti daiktai. Pilkapiai nepasižymėjo dydžiu: dauguma 6-8 metrų skersmens ir nesiekė nė vieno metro aukščio su akmenų sukrautais vainikais. Pilkapiuose mirusieji buvo laidojami nedeginti, į kapus dedami įvairūs darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Kasinėjant rasti šeši ietigaliai, po keturis kirvius ir peilius, ir gana retas radinys – geležinis kaltas. Papuošalų nedaug: sidabrinis antkaklis, žalvarinė segė ir apyrankė.
„Norkūnų pilkapių radiniai rodo, kad juose buvo laidojama V-VII amžiuje. To meto visuomenė, matyt, dar nebuvo susiskirsčiusi į klases, nors pagrindinis vaidmuo priklausė kariams, kuriais buvo visi suaugę vyrai, nes ginklų rasta visuose vyrų kapuose. Laikotarpio pabaigoje atskiri pasižymėję kariai, matyt, jau išsiskyrė iš eilinių. Tai liudija vienas didesnis ir nuo kitų atsiskyręs pilkapis. Nors jis ir buvo suardytas, tačiau iš rastų radinių matosi, kad jame palaidotas tik vienas karys“, – kasinėjimų įžvalgomis S. Juodelis pasidalijo su rokiškėnais, „Spalio vėliavoje“ (1971 01 14) parengęs publikaciją „Norkūnų pilkapiai“.
Nors Norkūnų pilkapyno kasinėjimų metu radinių nebuvo gausu, tačiau archeologas S. Juodelis teigė, jog šioje vietoje laidojimo papročiai skyrėsi: čia nepastebėta lavonų deginimo, kuris buvo paplitęs to laikotarpio kituose Rytų Lietuvos pilkapiuose.
Štaronių piliakalnyje – prancūzų patrankos
Archyve saugoma ir Štaronių piliakalnio, esančio Jūžintų seniūnijoje, žuvininkystės ūkio ribose, Indros upės pelkėto slėnio pakraštyje, kasinėjimo dienoraštis. Archeologas rašė: „Štaronių piliakalnis – tai nedidelė kalvelė, neturinti jokių įtvirtinimų žymių. Vietos žmonės kalnelio piliakalniu nevadino. Jis buvo vadinamas „Batalėjumi“ arba „Batarėja“. Pasakojama, kad ten prancūzmečio metu stovėjusios prancūzų patrankos. Tai liudija ir jame rasta bei muziejui perduota carinės Rusijos 1797 m. moneta. Daugiau jokių žinių apie piliakalnį nebuvo. Spėjama, kad tai buvusi apeiginė vieta, nors galėjo jis būti naudojamas ir kaip slėptuvė, nes krūmokšniais apaugusios pelkės jį gerai slėpė.
Pradėjus kurti žuvininkystės ūkį ir ėmus ruošti tvenkinius, 1973 m. buvo keliamas piliakalnio apsaugos ar ištyrimo klausimas. Statybos organizacija žadėjo nevykdyti jokių darbų, nes tyrinėjimams lėšos nenumatytos, o ir taip projektinės sąmatos viršijamos. Tačiau tvenkiniai buvo įruošti ir prie piliakalnio, buvo užlieta paminklo apsauginė zona ir piliakalnis liko saloje, tik šiaurės vakarų kampe jungėsi krūmais su šlapiomis pievomis ir sausuma.“
Archeologas kreipėsi į žuvininkystės ūkį, prašydamas padėti atlikti bandomuosius kasinėjimus, nustatyti paminklo pobūdį, tačiau nuostolingai veikęs ūkis pagelbėti atsisakė. 1981 m. Rokiškio krašto muziejus ryžosi savomis jėgomis atlikti kasinėjimus. Jau pirmoji perkasa, dviejų kapų atidengimas, parodė, kad „piliakalnyje buvo laidota žmonės ir pirmieji palaidojimai buvo net žemėjančiame vakariniame šlaite. Tą patį patvirtino ir vietos gyventojai. Jie bandė kasti vakarinėje dalyje bulviarūsius, tačiau atkasę kaulus, šių rūsių nenaudojo“.
Štaronių piliakalnio tyrinėjimų metu buvo atidengtas 222 kv. m plotas, atkasti 28 kapai. S. Juodelis išvadose rašė: „Palaidojimai rasti piliakalnio aikštelėje, molingoje žemėje. Duobių kontūrai beveik nesiskyrė. Duobių gylis svyruoja tarp 60-120 cm. Išsiskyrė tik penkioliktasis kapas, kur mirusysis palaidotas 30 cm gylyje. Visi palaidoti aukštielninki, rankų padėtis įvairuoja nuo sukryžiuotų ant krūtinės iki ištiestų šonuose. Kojos visų ištiestos, išskyrus šeštąjį kapą, kur velionio kojos buvo pakreiptos į kairę ir per kelius sulenktos. Karstų liekanų pastebėta labai mažai, dalyje palaidojimų karstus liudija suspausta griaučių padėtis. Iš 28 atkastų kapų 23 rasta radinių, daugiausia geležinių darbo įrankių. Iš jų matosi, kad laidota jau istoriniais laikais. Dalis radinių neabejotinai priklauso XVI amžiui. Kai kuriose kapų duobėse įversta akmenų, palyginti gana stambių. Mažai tikėtina, kad tie akmenys natūraliai būtų buvę rasti kasant duobes. Peršasi mintis, kad šie akmenys kažkokiu tikslu buvo žmonių surinkti ant kalvelių. Iš jų galėjo būti padarytas ir kažkoks įrenginys dar prieš laidojant kalvelėje žmones, tačiau laidojimo metu suardytas ir akmenys sumesti į duobes.“
Naktigonių laužavietės
Piliakalnio teritorijoje rasta laužaviečių. Archeologo nuomone, tai galėjo būti Joninių laužų ar naktigonių ugnies kūrenimo vieta. S. Juodelis pastebi, kad ir anksčiau piliakalnyje buvo kasinėjama, dažniausiai kasant bulviaduobes. Tikėtina, kad žmonės, pradėję darbą ir radę palaidojimą, atsisakydavo sumanymo. Štaronių piliakalnio radinių sąraše 59 daiktai: peiliai, sagtys, kabliukai, geležies gargažė, akmeniniai galąstuvėliai, ietigaliai, skiltuvai, kirvukai, puodo šukės, molinis lipdytas indas, kibirėlis iš skardos, titnago gabaliukas, keletas odinių krepšių fragmentų su žalvariniu inkaro formos užsegimu. Prieš keletą šimtmečių žmonės laidoti su papuošalais: kapavietėse rasti pakabukai, grandelė, susukta iš žalvarinės vielos, žiedas, susuktas iš smailėjančiais galais skardos. Detaliai aprašytas auskaras – ant žalvarinės vielos apskritos grandelės užnerti trys viela apsukti strypeliai, ant kurių užkabinti pakabučiai iš žalvario skardelių.
Trumpai apie vieną žymiausių Rokiškio krašto archeologų Stasį Juodelį
Gimė 1928 m. vasario 28 d. Kaldūniškio (Anykščių r.) kaime.
Baigė Anykščių gimnaziją.
1947 m. įstojo į Vilniaus universitetą, archeologijos specialybę.
1951 m. universitetą baigė, buvo pasiųstas į Svėdasų vidurinę mokyklą.
Anykščių rajono laikraščio redakcija, pastebėjusi jauną mokytoją, rašantį įdomius istorinės tematikos straipsnius, pakvietė jį dirbti.
Iš redakcijos jis greitai perėjo dirbti į Anykščių Antano Vienuolio memorialinį muziejų moksliniu bendradarbiu.
1959 m. rugpjūčio 1 d. Kultūros ministro įsakymu paskiriamas į Rokiškio kraštotyros muziejų. Jame jis klasifikavo eksponatus, studijavo archyvinę medžiagą, organizavo mokslines ekspedicijas, rengė naujas ekspozicijas.
Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai S. Juodelį garbės raštais apdovanojo Kultūros ministerija bei tuometinė aukščiausioji Lietuvos valdžia.
Mirė 1983 m. rugpjūčio 6 d., palaidotas Anykščiuose.
Tyrinėjimai
1960 m. vasarą kasinėjo Degučių (netoli Aleksandravėlės, Obelių sen.), 1962 m. – Latvelių (Pandėlio sen.), 1971 m. – Grumbiškių ir 1973 m. – Jutkių (Juodupės sen.) senkapius. Kelias vasaras paaukojo Norkūnų (Jūžintų sen.) pilkapio tyrinėjimams. 1981 m. vadovavo Štaronių (Jūžintų sen.) piliakalnio kasinėjimams.
S. Juodelį, kaip archeologą ekspertą, į talką dažnai kviesdavosi kiti muziejai. Beveik visą 1978 m. vasarą jis Kupiškio rajone kasinėjo Starkonių, Karaliūniškių, Laukminiškių senkapius.
Parengta pagal Lietuvos archeologų draugijos ir Rokiškio krašto muziejaus inform.
Parengė Dalia Zibolienė
