Kas ta ŠIRVYNĖ? Tradicinė poezijos dainų ir artumos šventė, kurios sumanymas gimė kelių žmonių mintyse, o jomis pasidalinus, užsidegė ir kitų širdys. Idėjos centre – poetas Paulius Širvys, vardas, sutelkęs Aleksandravėlės kaimo bendruomenę 2012-aisiais. Ir mintis tapo kūnu, švente, kuri jau 13 metų telkia ne tik Aleksandravėlės, bet ir viso rajono, Lietuvos žmones ir užsienyje gyvenančius lietuvius. Ir per tuos metus buvo visko – sėkmių ir nesėkmių, džiaugsmo ir graudulio, saulės ir lietaus. Pastarasis tapęs šventės talismanu – jau pirmojoje šventėje, įpusėjus programai, lijo taip stipriai, kad aktoriui Jonui Buziliauskui (mono spektaklis „Velnioniškai vienas“) nereikėjo specialiai drėkinti vandeniu šaliko, – buvo galima gręžti visus drabužius. Šventė kasmet pasipildo naujais sumanymais, dalis kurių tampa tradicijomis (visų šventės dalyvių tapomas tematinis paveikslas, verdama žolelių arbata, žuvienė ir kt.). Stabiliai pačiame šventės centre išlieka Poetas ir jo kūryba.
Pirmiausia – tai šventė Jam ir apie Jį.
Jam sukurta šventės vėliava (logotipo autorius Sigitas Daščioras), pastatytas draugo suolelis „Aš beržas“ (autorius Gintaras Varnas) ir literatūrinės sūpuoklės, šulinys su svirtimi, langas su langinėmis ir suoleliu, kasmet scenoje stovinti poetui skirta kėdė.
Ar yra Lietuvoje žmonių, negirdėjusių poeto Pauliaus Širvio vardo? Nesinori tikėti, bet, žinoma, kad yra, bet, nepaisant to, didelei daliai šalies gyventojų 1920 m. rugsėjo 6 d. gimusio poeto legenda neturi baigties. Poeto atminimas ypač brangintinas jo gimtinės ir tėviškės – Zarasų ir Rokiškio kraštuose. Poetas rašė: „Mano kelias su berželiais, pušynėliais, su tyliais liūdnais smūtkeliais prie upelių – šaltinėlių veda giriom pro Sartus nuo Padustėlio. (…) Bet čia tik mano kelio pradžia. Padustėlio kaime aš gimiau, o išėjau į didįjį vieškelį iš Degučių kaimo, kitame gale Sartų ežero…“ Čia, Degučiuose, gyveno ir šio kaimo kapinaitėse ilsisi P. Širvio tėvai, čia savo vaikystės ir jaunystės metus praleido pats poetas. Čia sugrįžo iš karo ir vėliau dažnai lankydavosi. Paskutinį kartą tėviškėje lankėsi 1978 m. rugpjūčio mėnesį, per pačią rugiapjūtę. Čia poeto atminimui pastatytas paminklinis akmuo (1986 m., skulptorius Vladas Žuklys), čia aleksandravėliečiai pasodino svyruoklį berželį ir gėlių. 2011 metais, kuriuos norisi vadinti neoficialia pirmąja ŠIRVYNE, – pradėjo sodinti berželius, išaugusius į ratu erdvę supančią alėją. Prie beržų, bėgant metams, prisiglaudė lentelės su poeto eilėmis, įkeltuose inkiluose apsigyveno paukščiai.
Neabejotinai unikaliu šventės simboliu galima laikyti sceną – žaginio imitaciją iš šieno. Nepamainomas ir būtinas atributas – elektros generatorius, nes be jo neskambėtų posmai ir dainos. Kiekvienais metais šventė turi naują temą pagal poeto eilėraščių eilutes ir spalvinį kodą, vienijantį atlikėjus ir žiūrovus, taip pat, siekiant pritraukti tuos, kurie nėra čia buvę, į šventės programą įtraukiama vis nauja idėja, tačiau išlaikant šventės autentiškumą, nepaverčiant jos tik pramoginiu renginiu.
Šventė savaime tapo įvardinta ŠIRVYNE dėl to, kad šią vietą vietiniai visą laiką taip ir vadino „širvyne“. „Kažkas čia yra mistiško, to, kas suvirpina širdį“, – taip ištaria ne vienas, bet kuriuo metu aplankęs šią vieną ar pabuvęs šventėje. Kuo ypatinga ši vieta ir ši šventė? Tuo, kad tai yra poeto Pauliaus Širvio tėviškė, kad čia kasmet pas poetą į svečius susirenka žmonės ir klausosi tų pačių, bet vis kitų atlikėjų skaitomų ir naujai suskambančių ir jaudinančių eilėraščių? Kas čia traukia kasmet sugrįžti? Vienareikšmiškai – labai doras žmogus, vienišas poetas, rašęs „širdimi“, tėviškės krašto žmonių vadinamas širdžių poetu – Paulius Širvys. Į šią šventę eina tie, kurie yra suburti ir pašaukti jo vardo. Tie, kurie išgirdo apie ją atsiliepimus ir panoro savo akimis išvysti, ausimis išgirsti ir širdimi pajausti.
Nuo 2013 m. šventės rengėjai yra Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, tačiau be Aleksandravėlės krašto žmonių ir kitų pagalbos ir paramos ji nebūtų tokia, kokia yra. Ir visai nesvarbu, kas šventę organizuoja, kas yra partneriai, bičiuliai, rėmėjai – kiekvienas yra svarbus ir labai reikalingas. Ar tai būtų Rokiškio rajono savivaldybė, kuri jau 4 metus finansuoja ŠIRVYNĘ, ar AB „Rokiškio sūris“, remiantis produkcija, ar paprastas žmogus, savo GPM procentus pervedęs ŠIRVYNEI, ar žolę kasmet pjaunantis, žaginį tvarkantis, žoleles arbatai renkantis, žuvį žuvienei meškeriojantis, medaus stiklainiuką ar gėlės žiedą atnešantis, savo dainas ir eiles dovanojantis…
ŠIRVYNĖ traukia savo aura, aplinka, kurią sukuria P. Širvio asmenybė, jo poezija, ir visų, ateinančių į šventę, meilė ir pagarba poetui. Pagrindinis jos ženklas – nuoširdumas ir tikrumas. Kiekvienas čia randa tai, ko ilgisi: romantiškų dainų, laužo šilumos ir bendrystės ar prisiglaudimo prie beržo… Ir ši šventė vyks tol, kol bus norinčių pasakoti poeto gyvenimo legendą, skaityti ir klausytis jo eilių, ieškoti ir rasti poezijos atsaką savo širdyse. Tai, kas gimsta iš bendrystės ir meilės, gyvuoja tol, kol yra mylinčių ir bendraminčių.
ŠIRVYNĖJE laukiami visi – jau savaisiais tapę ir tie, kurie dar nė karto nebuvę.
Tradiciškai ir šiais metais ŠIRVYNĖ vyks pirmą rugpjūčio šeštadienį rugpjūčio 3 d. nuo 12 val. Šių metų tema „Balti keliai kaip drobės“ – balti, drobiniai akcentai. Skambės klasikinė ir liaudiška muzika, dainuojamoji poezija ir autorinės dainos, bus skaitomi eilėraščiai, tapomas paveikslas.
Visus kviečiame atsinešti akmenukus, iš kurių simboliškai bus sudėliotas takas link Širvių sodybos vietos. Nepažadame, kad šių metų ŠIRVYNĖ bus tobula, bet ji bus – ar saulė švies, ar lietus lis… ŠIRVYNĖ „nerauna stogų“ (kitais metais gali visko būti, nes bus stipraus roko ir alternatyviosios muzikos), bet tyliai ateina į širdį ir pasilieka…
