Atidaryta
Tapytojo Raimondo Gailiūno gerbėjams ir mylėtojams – puiki žinia. Ketvirtadienį jau dabar madingoje vietoje – neseniai atsidariusiame „Contour Art Gallery“ „Dūmų fabrike“, Naujojoje Vilnioje (Dūmų g. 5) atidaryta paroda „Dienoraščiai“. Joje iki lapkričio pabaigos bus eksponuojami skirtingų kartų menininkų R. Gailiūno ir Dianos Remeikytės kūriniai: R. Gailiūno tapyba, D. Remeikytės, kurios didelio formato kūriniai eksponuoti Romoje, Madride, Erfurte, San Franciske ir kuri šiandien geriau žinoma ne Lietuvoje, – tekstilės kūrinių instaliacijos. „Rokiškyje gyvenantis ir kuriantis R. Gailiūnas – vienas labiausiai intriguojančių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje kartu su kitais grupės „Angis“ nariais plėtojęs abstraktaus ekspresionizmo, neoekspresionizmo tapybą, šiame amžiuje Gailiūnas vis įnirtingiau ginčijasi su masinių medijų vaizdais. Paveikslų galerija „Grimasos“ – tai lyg estetinė ir politinė menininko polemika su selfių mada“, – rašoma „Dūmų fabriko“ parodos pristatyme.
Nereik į tai gilintis
„Laikas nuo laiko pasisakyt reikia, papurkštauju, bet…“ – į diskusijas apie menus be ilgų įkalbinėjimų prieš pat atidarymą leidžiasi vienas labiausiai intriguojančių tapytojų. Per jį ir jo paveikslus Rokiškį atrado ir Lietuvos meno elitas, ir žiniasklaida, ir televizija. Daugelį ypač traukia ir tai, kad tapytojas gyvena provincijoje, o ne ten, kur visas tapytojų žiedas. Rudenį jį pamatysime laidoje „Dėmesio! Ieškome meno“ per Lietuvos televiziją. Dailininkas juokiasi, kad per tris valandas prišnekėjo visko, bet tikisi, kad kažką iškirps. „Kontroliavau save, kad daug neprišnekėčiau, bet vis tiek išsprūsta kas nors“, – sako žmogus, prie kurio pavardės visuomet buvo ir galima rašyti „amžinas maištininkas“. Raimondas sako, kad maištas jam tinka. „Be abejo, aš maištininkas, bet nereik į tai gilintis“, – kalba autorius. Šiandien jis dėsto dailės mokykloje, nors juokiasi, kad jau galėtų savo mokiniams būti ir prosenelis. „Mažinuosi krūvį, bet dėstymas saugo nuo apkerpėjimo. Šiaip bazinių dalykų mokau, aiškinu, užknisu. Ir jie dirba pusiau autopilotu, bet rezultatas instaliuojasi“, – pasakoja mokytojas. Anksčiau yra sakęs: „Nors bedugnė tarp jų (mokinių) ir manęs didėja, bet šioje srityje kažkaip atvirkščiai gaunasi.“
Jie kasdien eina į savo studijas
Savotiškas maištas ir bendra paroda su „visiškai priešinga“ autore. Tačiau parodos kuratorė Vilma Mačianskaitė rado kaip juos susieti. „Neseniai Diana debiutavo ARTSY vasaros aukcione, kur jos kūrinys buvo parduotas už trigubai didesnę vertę nei pradinė jo kaina. Nemažai Remeikytės, kaip ir Gailiūno, kūrinių įsigijęs MO muziejus, Remeikytės siūlų paveikslai atlikti išmanųjį audimą ir siuvinėjimą siejančia taftingo technika. Tekstilinio kūrinio pirmavaizdis – piešinys ant popieriaus, ekspresyvi abstrakcija ir figūracija. Remeikytė ir Gailiūnas kasdien eina į savo studijas ir kuria taip, lyg rašytų kasdienį gyvenimą dokumentuojantį dienoraštį – savo artimiausios aplinkos ar besikeičiančio pasaulio grimasų. Jų darbai parodoje kuria dialogą apie sėslumą ir įsivietinimą, postskaitmeninį dažų ir siūlų materialumą, valingą remediaciją ir lėtų vaizdų energiją“, – rašo parodos organizatoriai.
Tolygu kvėpuoti
Gailiūnui tapyti – tolygu kvėpuoti, bet akistatoje su žiūrovais jis nori tiesmukiškų klausimų. Mandagumų nelaukia. Mūsų šnekas apie meną viešumai dažnai norisi „išfiltruoti“, neišduot visų paslapčių, nes jo jautrią, imlią tikrovei esybę liudija paveikslai – jų pilna dirbtuvė, kiekvienas laikotarpis vis kitų atspalvių, vis daugiau teorijų, sluoksnių, ekskursijų į praeitį ir visada kontrastas su nudailinta aplinka. Nors Raimondas apie atrastus simbolius, jų reikšmes gali kalbėti valandas, žiūrintis vis tiek pamatys juose tai, ką geba įžvelgti nusiplėšęs rožinius akinius.
Tai nėra tiesmukiški autoportretai
Parodoje „Dienoraščiai“ pristatoma daugiau nei dvidešimt Raimondo darbų – visi, ką turėjo iš savo grimasų (vypsnių, sąmoningų veido bruožų iškreipimų, vaipymosi) serijos, nutapyti per pastaruosius dvejus metus. Už kiekvieno vypsnio – paties autoriaus veidas.
Peržiūrim ir paveikslus, kurie dar niekur nerodyti ir tik pradėti. Tie jo vaipymaisi dažnai tampa centriniais arba kampe įsitaisiusiais ir stebinčiais inkliuzais „pakoreguoto“ žinomo dailininko paveiksle. Internete randa tokius autorius, kurie jam tinka įgyvendinant savo vizijas, galvojant apie tapybos istorijos kontekstus. „Dabar paišau Gudaičio paveikslą ir grimasą ten įpaišiau,“ – pateikia proceso pavyzdį. Todėl, anot autoriaus, tai nėra tiesmukiški autoportretai. Gailiūnui būtina pagrįsti tai, ką jis tapo, o tas pagrindimas ir yra emocinis „kablys“, kitais žodžiais – įkvėpimas. Grimasos, kaip įvaizdžio, jis ieškojo ilgai. Jau, kai ruošėsi neįprastai parodai prieš dvejus metus Rokiškio dvare, tai aiškėjo, tik dar nebuvo įgyvendinta.
Daugiau „Gimtajame…“
