Nors šiaip greičiausiai teisi buvo politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, jog kandidatuojančių partijų programos yra tik parodija, o politikai atrodo pavargę nuo rinkimų ir net nesistengia perduoti savo idėjų. Ši mintis buvo viena pagrindinių ir vieninteliuose Sėlos rytinės rinkimų apygardos debatuose. Šios minties naudai liudytų ir tai, jog patys debatai vyko tik Rokiškyje – Zarasuose neatsirado savanorių juos organizuoti. Net ir Rokiškyje debatų pasižiūrėti susirinko vos artipilnė Mažoji Kultūros centro salytė – kokie 60–80 žmonių.
Kandidatai į Seimą, regis, per kelis mėnesius trukusią rinkiminę kampaniją spėjo nusibosti ir tiems, kas tikrai balsuos, ir tiems, kurie rinkimais nusivylę iš anksto. Vieni įkyrėjo savo dalyvavimu kiekviename renginyje ir nenumaldomu siekiu lipti „ant bačkos“ (ne visur tos scenos buvo) ir būtinai ką nors pasakyti ar bent padainuoti, kiti netgi visiškai ignoravo rinkiminę agitaciją – Taikos koalicijos bei „Laisvės ir teisingumo“ kandidatai nei minėtuose debatuose dalyvavo, nei į kokius anketų klausimus atsakinėjo. Buvo kandidatų, gana atvirai prisipažinusių, kad patys gal ir nebūtų balotiravęsi, bet turi įsipareigojimų savo partijai, tad stengiasi kiek galima sąžiningiau juos vykdyti.
Mūsiškėje Sėlos rytinėje rinkimų kampanija vyko iki nuobodumo korektiškai. Jokių kompromituojančių vieną ar kitą kandidatą faktų nebuvo atskleista, neskaitant senų ir visiems žinomų praeities dėmelių, apie kurias ir debatuose net varžovai nelabai norėjo šnekėti. Na ir, žinoma, truputį juokingų rinkiminių plakatų paplėšymų bei apipaišymų.
Asmeniškai aš jau kelintus rinkimus labiau laukiu ne tiek pačių rinkimų, kiek porinkiminės nakties šou. Jai žurnalistai priruošia gerų ir taiklių klausimų, politikai iš džiaugsmo ar nevilties vis pasako ką nors netikėto – gali žiūrėti kaip visai neblogą spektaklį. Žurnalistai, išskyrus atvirai angažuotus, prieš rinkimus nesistengia pernelyg kapstytis po kandidatų nuodėmes, kad nebūtų apkaltinti kišimusi į politinę kovą, užtat paskelbus rezultatus, ypač jei koks Seimo narys išrenkamas pirmą kartą, darbo jiems padaugėja. Ir straipsniai apie politikus darosi įdomesni. Bent kol suformuojama nauja Seimo dauguma ir Vyriausybė. O iki to dar toloka – visą Seimo sudėtį sužinosime tik po antrojo rinkimų turo, kuris vyks po poros savaičių. Po to partijų derybos ir konsultacijos bei kitos įdomybės. Prognozuočiau, jog to antrojo turo mūsų rinkimų apygardoje tikrai prireiks. Kai kas šneka apie du aiškius rinkimų favoritus, bet nenustebčiau, jei į kovą įsiterptų ir kas nors trečias. Pažiūrėsim – pamatysim.
Bet rinkimai rinkimais, o gyvenimas toliau eis savo vaga. Kardinalių sukrėtimų Lietuvos politiniame gyvenime vargu ar reikėtų tikėtis. Gyvename vis geriau, ir bet kokios turbulencijos prie to geresnio gyvenimo retai prisideda. O žinant nestabilią tarptautinę padėtį, tai sukrėtimai apskritai labiau tikėtini ne viduje, o iš išorės. Pažadai viską pakeisti ir sutvarkyti dažniausiai skamba ne tik naiviai, bet ir avantiūristiškai. Toks jau aš optimistas – kartais net iki naivumo. Atleiskit, jei klystu.
P. S. Beje, netiesa, kad žmonės neskaito rinkiminių programų. Anądien radau savo mamą atsivertusią ir atidžiai skaitančią tas programas. Kol nevėlu, dar galima tai padaryti. Tad dar sykį pakartosiu: rinkitės atsakingai ir balsuokite.
