Kiekviena iš aplankytų bibliotekų – unikali, bet tuo pačiu turinti kertinius, bendrus visai Deichman bibliotekų sistemai, aspektus. Vienas iš jų – visos bibliotekos ir dieną, ir vakare pilnutėlės žmonių. Vaikai, suaugusieji, įvairių tautų Oslo gyventojai dažniausiai telpa vienoje labai patogiai, suskirstytoje atskiromis salelėmis erdvėje. Čia kiekvienas kampelis pritaikytas lankytojui, daug mobilių baldų, kuriais galima sparčiai transformuoti erdves. Šiltuoju metų laiku į gatves ir kitas bibliotekas išvažiuoja didžiulis dviratis su knygų pripildytu bagažu. Bibliotekų modernumas, kuo mes Lietuvoje labai didžiuojamės (ir tai nėra blogai!) „nelenda į akis“, jis egzistuoja seniai ir tai jau įprasta, neafišuojama. Atvirkščiai, įrengdami bibliotekas, dizaineriai specialiai sendina baldus, interjerą kuria taip, kad jis būtų kuo „naminiškesnis“. Čia siekiama, kad atėjęs į biblioteką žmogus rastų sau patinkančią vietą, poreikius atliepiančią aplinką ir paslaugas – ir nenorėtų iš čia išeiti, o užsibūtų kuo ilgiau. Šiuo metu Norvegijos bibliotekose lankytojas vidutiniškai būna iki 3 valandų. Prie to „ranką pridėjo“ psichologai, su kuriais konsultuojamasi kuriant bibliotekų erdves. Pas mus tai kol kas tik vizija, siekiamybė.
Nustebau pamačiusi būrelį vaikų, sėdinčių ant grindinio prie vienos bibliotekos durų ir laukiančių, kol ją atidarys. Papasakoti žodžiais neįmanoma, kokia tai įspūdinga biblioteka, į kurią neįleidžiami suaugusieji (tik keli darbuotojai), kur vaikai kuria, skaito, fantazuoja, tampa ateiviais, piratais, gamina maistą, vaišinasi kavinėje-mašinoje, „vairuoja“ traukinius, lėktuvus, atranda naujas teritorijas ir pamilsta knygas… Čia bibliotekos darbo valandomis darbuotojai neįleistų net princo, jei jis „išaugęs“ 10–15 metų amžių. Čia vaikštoma be batų, kad kiltų mažiau konfliktų ir sustiprėtų bendrystės jausmas. Kitos bibliotekos erdves kūrusių dizainerių fantazijas įgalino nuteistųjų rankomis kurti mobilūs staliukai, pertvaros, baldai iš palečių ir kt. Čia – jaukus individualus apšvietimas, jokių baltų skandinaviškų baldų, kuriuos būtų baisu ištepti. Lankytojai aptarnaujami iki 16 val., bet turintys elektroninius bilietus-korteles (Oslo key) savarankiškai naudotis bibliotekos paslaugomis ir erdvėmis gali visose Deichman (išskyrus pagrindinę – viešąją) bibliotekose ir po darbo valandų, ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Žinoma, yra erdvių, kurios lieka neprieinamos, taip pat visur – stebėjimo kameros, nors, man atrodo, kad ir be jų, būtų tvarka. Lietuvoje, kiek žinau, universitetų bibliotekose, studentai taip pat gali lankytis, mokytis ir ne bibliotekos darbo metu, net naktį. Viešosiose bibliotekose tokios praktikos dar nėra. Viena iš aplankytų bibliotekų įsikūrusi didžiuliame prekybos centre. Paskutinė aplankyta 7 aukštų Oslo viešoji biblioteka Deichman Bjørvika, atidaryta ir veikusi pandemijos metu. 2021 m. ji pripažinta geriausia pasaulio biblioteka. Čia – rojus visiems, veikiantis kasdien iki 22 valandos: mamoms su kūdikiais vežimėliuose, pradedantiems vaikščioti mažyliams, darželinukams, moksleiviams, studentams, norintiems groti, siūti, piešti, kurti knygas. Čia galima rasti ir Ateities biblioteką, į kurią taip pat patenkama tik basomis… Fonduose – jaukūs kampai, kur lankytojas gali jaustis kaip Alisa Stebuklų šalyje ar kitos knygos herojumi. Tai ypatingai moderni biblioteka (lubos su garso mažinimo funkcija, visos erdvės pritaikytos neįgaliesiems, langų užsklandos automatiškai reaguoja į lauko šviesą, pastatas iš dalies apšildo ir atvėsina save), bet tuo pačiu labai jauki.
Deichman bibliotekų erdvėse telpa ir skaitantieji, ir žaidžiantieji, ir besimokantieji (su ausinėmis), yra ir individualių uždarų patalpų, kurias reikia užsisakyti iš anksto. Įdomi iniciatyva, virtusi taisykle, – mažiau ar visai nesinaudoti bibliotekose mobiliaisiais telefonais. Jiems sukurti ir lankytojams duodami „miegmaišiai“, kuriuos dovanų savo telefonams gavome ir mes. Ypatingas dėmesys skiriamas imigrantų integracijai į visuomenę (bibliotekose dirba įvairių tautybių Oslo gyventojai), organizuojami individualūs ir grupiniai norvegų kalbos kursai, bibliotekų savanoriai tarpininkauja komunikuojant su švietimo, neformaliojo ugdymo įstaigomis, migracijos tarnyba ir kitomis valstybinėmis institucijomis. Visi visuomenės nariai, nepaisant jų lytinės tapatybės ir raiškos, seksualinės tapatybės, rasinės ar etninės kilmės, amžiaus, religijos ar tikėjimo ar bet kokios negalios, gali naudotis visais bibliotekų ištekliais. Visos Deichman bibliotekos turi savo knygų fondus, kurie laisvai keliauja per visas bibliotekas. Tai vyksta ir Lietuvoje.
Kaip minėjau, Lietuvos bibliotekos nebesiskiria modernumu, daugiafunkciškumu, teikiamomis tolygiomis paslaugomis (knygų, literatūros, kino klubai, kūrybinės dirbtuvės, kalbų mokymasis ir kalbų kavinės, diskusijos ir debatai, susitikimai su žymiais knygų autoriais, meno žmonėmis, garsiniai skaitymai, vieno paveikslo parodos ir kt.), bet mes vis dar turime įrodinėti savo vertę.
Bibliotekininkai Norvegijoje gerbiami. Pasak lietuvės, dirbančios Deichman bibliotekų tinkle, konkursas bibliotekoje – 100 pretendentų į vieną vietą. Netgi, kai turtingoje Norvegijoje, kritus kronos kursui, kai kuriose srityse sumažinamas finansavimas, niekas nesiryžta apkarpyti bibliotekų biudžeto.
Savanoriauti bibliotekose – taip pat labai populiaru ir garbinga. Bibliotekos čia populiarios ir todėl, kad jose visos paslaugos nemokamos (tik už kai kurias priemones – simbolinis mokestis). Čia, pasak bibliotekininkų (didelė dalis – vyrai), svarbiausia neiti į minusą, o būti nulyje yra gerai. Čia nesiekiama užsidirbti (kas pas mus kurį laiką labai skatinta), bibliotekų gyvavimo filosofija – ne apie tai.
Didžiausią įspūdį paliko Oslo Deichman bibliotekose jų laisvė ir lengvumas, modernumo ir paprastumo jungtis, jaukumas. Tai bibliotekos, kuriose norisi gyventi. Norėtųsi, kad Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka ir jos filialai būtų tokie, į kuriuos atėję lankytojai nenorėtų greit išeiti, kad jiems būtų gera jose būti. Galbūt tai, ką paminėjau ar sąmoningai nutylėjau, pavyks įgyvendinti ir pas mus.
Daiva VILKICKIENĖ
