„Kaltas“ internetas
Vos atvykus Lena nusivedė į beveik visą antrą namo aukštą užėmusią savo dirbtuvę, kurios sienos nukabinėtos spalvingais laikrodžiais, o kertės, kertelės, stalai ir spintelės nukrauti mažais žaisliukais, indeliais, lėkštelėmis, vazelėmis ir kitokiais dirbiniais iš keisto dalyko, vadinamo epoksidine derva. Iki šiol nė nežinojau, jog ta derva naudojama ne tik pramonėje, bet ir tokiems štai dalykams daryti.
Paklausta, kaip šovė mintis pradėti kurti tokius gaminius, Lena juokiasi ir sako, jog dėl visko kaltas internetas. Ten pamatė pavyzdžius, jie patiko, ir gimė noras ką nors panašaus ir pačiai padaryti. Pabandė ir patiko. Sako, nebegalinti sustoti, nes mintis veja mintį, idėjos gimsta tarsi savaime ir dabar jau nebeįmanoma sustoti.
Lenos teritorija
Pirmosios atsisiųstos medžiagos kainavo 50 eurų, apie kuriuos vyrui išmintingai iš pradžių nieko nesakė. Pati technologija nesudėtinga: skysta epoksidinė derva sumaišoma su standikliu, įmaišoma reikiamos spalvos dažų ir liejama, maišoma, pilama ant kartono ar drobės, o darant smulkesnius dirbinius – į įvairias silikonines formeles, viską dar galima papuošti įvairiomis smulkiomis detalėmis, kurių taip pat galima įsigyti internetu. Paskui kiek daugiau negu parą laukiama, kol sustings, apdailinama – ir gaminys padarytas. Tiesa, yra kai kurių subtilybių: standiklį reikia naudoti labai atsargiai, skaičiuojat kiekvieną gramą, tad tenka suktis vos ne kaip vaistinėje. Kruopštumo reikalauja ir spalvų maišymas, kartais gerokai užtrunka, kol išgaunama norima spalva. Pats spalvinimas vysta naudojant feną arba pirštines, nes jei bandysi daryti tai plikomis rankomis ar teptuku, jų paskui niekaip neatplausi. Žodžiu, kruopštaus darbo įdėti tenka daug.
Lena juokiasi, kad vyras, matydamas jos užsidegimą, neretai pavadina išprotėjusia menininke. Bet tik juokais, šiaip Valdas tirai geraširdis žmogus ir nepyksta net tada, kai žmona miegoti iš savo dirbtuvės nusileidžia tik po vidurnakčio, o jis jau kelintą sapną sapnuoja. Valdas kartais padeda ir sieninius laikrodžius padaryti, bet Lena sako nelabai noriai jį prisileidžianti, kūryba – jos teritorija, į kurią kitiems geriau nesikišti. Valdas jai pritaria, jog geriau jau žmogus tuo užsiima, negu veltui laiką leidžia.
Nelabai pigi ta kūryba
Nelabai pigi ta kūryba. Vieno Lenos pagaminto laikrodžio savikaina – apie 50 eurų, bet dažnai pirkėjai nė nesidera, sumoka bet kokią pasakytą kainą.
Pirmus savo kūrinius išdalinusi ir dovanojusi vaikams, draugams bei pažįstamiems Lena po truputį pradeda juos ir pardavinėti, nes atsiranda sužinojusių apie moters kūrinius per pažįstamus, pamačiusių socialiniuose tinkluose, į kuriuos moteris sukelia darbų nuotraukas, atvažiuojančių pas Voverius, panorusių įsigyti vieną ar kitą gražų dalykėlį. Pirmo pirkėjo moteris sako jau nebeprisimenanti. Prekiauja ir kaimų šventėse, atlaidų prekymečiuose. Lena buvo pakviesta į Rokiškio krašto muziejaus Šeškaturgį. Sakė sulaukusi ir muziejininkų kvietimo surengti gamybos iš epoksidinės dervos edukaciją, bet moteris abejoja, nes edukacijos dalyviai išdžiūvusius kūrinius galėtų pasiimti tik kitą dieną – gal ne visiems užtektų kantrybės tiek laukti.
Kūryba
Anksčiau Lena dirbo AB „Rokiškio grūdai“, bet dėl sveikatos problemų turėjo išeiti iš darbo. Užsiėmimų namie netrūksta ir be kūrybos – šeima augina povus, kelių veislių vištas, kurių tvartelyje daugiau negu septynios dešimtys, perina viščiukus. Išėjusi iš darbo, dar prieš užsikrėsdama epoksido dirbiniais, moteris pradėjo nerti rankines, kurių ir dabar kelias turi, dar anksčiau siuvinėjo – iš to laiko likę keli paveikslai ant virtuvės sienos. Tik nuo tokių smulkių darbų, sako moteris, labai vargsta akys, tad dabar tokiais rankdarbiais užsiima rečiau.
Koks nors rimtas dailės kritikas gal pasakytų, kad dauguma Lenos kūrinių – kičas, bet tai vis tiek kūryba. Ryški, spalvinga, sakyčiau, itin kalėdiška – tam laikui, kai už langų trūksta spalvų ir šviesos. Lenos darbų šviesa – labiau iš jos pačios, ne iš internetų.
