Kompanija buvo neeilinė
„Vytautą Vajegą sutikdavau teatro renginiuose dar būdamas Liaudies teatro Jaunimo studijos auklėtiniu, bet artimiau teko pabendrauti 1988–1990 metais. Grįžau tada į Rokiškį statyti diplominio spektaklio Romualdo Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Jonas Korenka tada lyg ir pats ruošėsi pradėti statyti naują spektaklį, tai pasiūlė padirbėti su mažiau užimtais aktoriais. Kompaniją man parinko neeilinę – Jonas Kavoliūnas turėjo vaidinti Senį, Vytautas Vajėga – Kleboną, kitus vaidmenis – A. Kondratas, lyg ir Algis Čepulis, kuris paskui labai įdomiai ir suvaidino Klieriką, Izidorius Šinkūnas, kitų pradinės aktorių sudėties žmonių jau nebepamenu. Pradėjom mes sunkiai. Prisimenu, Vytautas Vajėga, eruditas, neblogas literatūros žinovas, tada noriai šnekėjo apie Antaną Vienažindį, jo istoriją ir laikus. Kiti mažiau leidosi į kalbas, bet pirmieji pokalbiai buvo tikrai įdomūs“, – pasakojo režisierius, aktorius Eligijus Daugnora.
Nesilaikė įsikibęs senojo teatro formų
Bet kalbos kalbomis, o kai reikėjo pradėti kurti vaidmenis, jam, jaunikliui, sekėsi prasčiau. „Gal ne tiek dviejų žinomų režisierių autoritetas slėgė, kiek negebėjimas išsakyti savo idėjas ir studentiškas įprotis neišsakyti visko iki galo, provokuojant kitus kūrybai. Kartais mėgėjų teatre tai pasiteisina, bet ne visada. Taip ir nutiko, kad nei Vytautas Vajėga, nei Jonas Kavoliūnas tame pirmajame mano spektaklyje nesuvaidino. Jonas Korenka irgi tą pavasarį naujo spektaklio nepradėjo, tad, matydamas mano kančias, pasiūlė pakeisti juos jaunesniais ir energingesniais Jonu Buziliausku ir Romu Venckūnu. Bet su Vytautu Vajėga ilgai šnekėjomės ir po premjeros, ir paskui, kartkartėmis susitikdami mieste. Daugiausiai, žinoma, apie teatrą. Ir apie Liaudies teatro spektaklius, ir apie naujausius pastatymus, matytus festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Įdomios būdavo jo mintys ir pastabos. Keisčiausia, kad ne retrogradiškos – nesilaikė jis įsikibęs senojo teatro formų, suprasdavo eksperimentus ir „šviežius vėjus“, kurie lakstė ir mano tada dar jaunoje galvoje. Pašnekėdavom ir apie literatūrą, poeziją, mat keliai neretai susikirsdavo knygyne ir prie jo. Dabar jau tiksliai nebeprisimenu nei autorių, nei kūrinių, apie kuriuos šnekėjom, bet prisimenu, kad nuo tų pokalbių buvo geriau ir šviesiau“, – prisiminimais dalijosi E. Daugnora.
Iš interviu su dukra Justa. Keletas biografijos faktų
„Jis gimė 1919 m. gruodžio 19 d. neturtingų naujakurių šeimoje Apaščios kaime, dabartiniame Biržų rajone. Jo tėtis buvo „amerikonas“, „matęs pasaulio“ – vykęs į Ameriką XX a. pradžioje užsidirbti, kad galėtų įsigyti žemės, statytis namus. Mama užaugusi šalia Papilio. Tėvai suprato, kad visų vaikų negalės aprūpinti, vyresnįjį sūnų ir dukrą išleido į mokslus, broliui liko ūkis. Vytautui teko laimė mokytis Kupreliškio pradinėje mokykloje, Biržų gimnazijoje nepriklausomos Lietuvos laikais. Gimnaziją baigė 1940-ųjų birželyje. Gavę atestatus, tekančią saulę pasitiko į Biržus atriedant tankams iš Rytų. Buvo nelengva pasirinkti gyvenimo kelią. Išvyko mokytis į atgautą Vilnių, čia po metų sutiko tankus iš Vakarų, buvo pakliuvęs į Vilniaus bombardavimą. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lituanistiką ir muziką, klausė žymių profesorių paskaitų Vilniaus universitete. 1943-iaisiais, uždarius universitetą, bėgo iš Vilniaus (tuo metu dirbo ir Švietimo ministerijoje – užsidirbdavo pragyvenimui badaujančioje ir nešildomoje sostinėje), kad nepakliūtų į sąrašus darbams Vokietijoje, grįžo į gimtuosius namus prie Kupreliškio.
Neilgai trukus gavo paskyrimą į Pasvalio gimnaziją mokytojauti. Čia jį „pabučiavo“ teatro mūza – tuo metu Pasvalyje nuo vokiečių okupacinės valdžios akių slapstėsi žymus to meto dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius. Karo metu Pasvalyje virė teatrinis gyvenimas – mokytojai, mokiniai mokėsi jo vedamuose vaidybos „kursuose“, bandė režisuoti, vaidino jo spektakliuose.
Po karo vėl grįžo į Vilnių baigti studijų, nes seni mokslų dokumentai nebegaliojo. 1948-aisiais gavo paskyrimą į Alytaus mokytojų seminariją. Pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kelią, nors buvo siūloma tęsti studijas aspirantūroje. Nepasirinko ir aktoriaus dalios, nors buvo kviečiamas. Jau norėjo savarankiško gyvenimo. 1952-aisiais „nusėdo“ Rokiškyje – dirbo lituanistu suaugusiųjų mokykloje, Rokiškio gimnazijoje, vėliau pavadintoje E. Tičkaus vardu. „Rokiškyje rado tikrą teatrinio gyvenimo epidemiją“, – mokytojai statė spektaklius, patys juose vaidino. 1959-ųjų gegužės 30-ąją dabartiniuose dvaro rūmuose įvyko premjera – režisieriaus V. Vajegos „Petro Kurmelio“ pastatymas buvo „užskaitytas“ kaip tinkamas pirmajam Liaudies teatro Lietuvoje vardui suteikti. Čia su pertraukomis spektaklius statė iki 1972-ųjų. Iki tol, kol už pradėtą statyti pjesę „Žąsies plunksna“, išverstą iš rusų kalbos, galutinai tapo „nesavas“ (tuo metu ši pjesė buvo uždrausta visoje SSRS)“.
