Privaloma atliepti žmonių nuomonę
Antanas TAPARAUSKAS
Rokiškio socialdemokratų vadovas, rajono vicemeras
Pastarųjų savaičių įvykiai kultūros srityje atskleidė rimtą visuomenės susirūpinimą. Kultūros bendruomenė aktyviai reiškia savo poziciją, o šie protestai parodo, kad klausimas negali būti ignoruojamas. Kiek teko girdėti, žmonės protestuoja ne prieš vieną asmenį, o tos partijos požiūrį, kaip visumą.
Kaip LSDP skyriaus pirmininkas ir kaip žmogus, pilietis, į situaciją žvelgiu atsakingai. Mūsų pareiga – išgirsti kultūros žmones ir gerbti jų teisėtą siekį būti įtrauktiems į sprendimų priėmimą. Valdančiojoje koalicijoje šiandien ypatingas dėmesys tenka „Nemuno aušros“ partijai – būtent jų rankose yra atsakomybė už Kultūros ministerijos veiklos kryptį ir už tai, kaip bus sprendžiami kilę nesutarimai. Minėta partija viešojoje erdvėje tikrai nepagarbiai atsiliepia apie kultūros atstovus, todėl tos partijos retorika darosi nepriimtina Lietuvos žmonėms.
Manau, svarbiausia – atviras dialogas, pagarba ir atsakomybė. Negalima vadovautis kažkokiais asmeniniais principais, privaloma atliepti žmonių nuomonę. Tik tokiu keliu galima išlaikyti pasitikėjimą kultūros ateitimi ir kitomis valstybės institucijomis.
Tauta visada buvo drąsi ir ryžtinga
Lina MATIUKAITĖ
Rašytoja ir viena iš įspėjamojo streiko Rokiškyje organizatorių
Prognozes ir vertinimus norėčiau palikti politologams ir ekspertams. Aš darau tik tai, ką jaučiu ir suprantu, kad šiuo metu būtina daryti – skaitau abiejų pusių nuomones, domiuosi, kas vyksta Slovakijoje ir Vengrijoje ir kokių panašumų tai turi su tuo, kas vyksta pas mus. Tada klausiu savęs „Kodėl tai vyksta?“ Klausimas „kodėl“ ir surinkta informacija veda prie supratimo, kad mūsų valstybė yra pavojuje.
- Gailienė savo knygoje „Ką jie mums padarė“ nurodo, kad žmogaus saugumui reikia trijų įsitikinimų:
- Pasaulis yra palankus.
- Pasaulis yra prasmingas.
- Žmogus yra vertingas.
Skaitant „Nemuno aušros“ pasisakymus, matomas akivaizdus bandymas sugriauti šiuos suvokimus. Jie augina baimę, agresiją, stengiasi sumenkinti kitus, supriešinti. Pavyzdžiui, miestą su kaimu, šiuolaikinį meną su etnokultūra. Kur tai veda? Žmonės tampa pikti, įsielektrinę, barasi vieni su kitais.
Esu nustebusi, kiek daug „Nemuno aušros“ palaikytojų puola kultūros žmones, nors šie tik išsako savo nuomonę, kad nenori šios partijos Kultūros ministerijoje, nes nujaučia jų ketinimus pakenkti. Ir išsako tai ramiai, pagarbiai. Kad ir Rokiškyje streiko metu kalbėjome apie mūsų krašto menines pergales, aukšto lygio renginius, jaunimo iniciatyvas ir kaip tuo džiaugiamės bei norime tęsti. Į tai „Nemuno aušros“ lyderis atsakė išvadindamas mus „baubikais“ ir „fondačiulpiais“. Už ką? Už tai, kad buvo surengtas įspūdingas ir visiems nemokamas vargonų festivalis Rokiškio bažnyčioje? Ar už tai, kad kasmet vyksta Duokiškio baladžių šventė?
Ar kultūros srityse visai nėra problemų? Žinoma, kad yra. Pasaulyje nežinau nė vienos valstybės, kurioje viskas būtų idealu. Jei jūs žinote, parodykite man ją. Bet tikrai žinau, kad Lietuva per savo nepriklausomybės metus padarė didelį proveržį visose srityse ir toliau sparčiai tobulėja bei taiso savo politikos spragas. Mes labai darbšti ir protinga tauta. Taip pat mes ir labai jautri grėsmei tauta, kuri visada buvo drąsūs ir ryžtingi, jei tą grėsmę pajunta.
Tad dabar, manau, geras metas savęs ramiai paklausti, su kuo iš tikrųjų noriu tapatintis? Ar su tais, kurie stengiasi pagarbiai išsakyti savo nerimą dėl galimos grėsmės valstybei, ar su tais, kurie svaidosi neapykanta? Jau nekalbu apie realius grasinimus, kurių sulaukiame komentaruose. Pavyzdžiui, „Nemuno aušros“ palaikytojas mums parašė, kad būsime išgaudyti ir pamokyti. O po vienos iš moterų taikaus komentaro parašė „galvojau nuo ko pradėti. Dabar jau aišku“. Suprask, jau aišku, kad ją pirmą gaudys. Tai pasakykit man, ar tikrai norime būti toje pusėje, kur grasinama vien dėl to, kad viešai pasakoji apie savo nerimą dėl valstybės saugumo? Vėlgi, noriu pabrėžti, kad niekas nebando išmesti demokratiškai išrinktos partijos iš Seimo. Mes tik nepritariame, kad jiems liktų Kultūros ministerija su galimybe cenzūruoti laisvą žodį.
Ir visgi, turiu kuo pasidžiaugti – atsiranda vis daugiau žmonių, kurie bando pasidomėti, kas vyksta ir kodėl. Sustoja ir nuoširdžiai savęs paklausia: o kas, jei kultūros streiko dalyviai teisūs? O kas, jeigu čia iš tikrųjų kažkas negerai? Taip, įrodymų nėra daug, bet juk jei kas nors planuoja padegti tavo namą, tikrai tiesiai to pats neprisipažins. Gali jo planą tik nujausti, o nujautęs imtis veiksmų, kad tai sustabdytum.
Apie tai, kas vyksta, jau kalba daug skirtingų žmonių: universitetų profesoriai, politologai, muzikantai, tokie kaip Sąjūdžio metu tautą budinęs Andrius Mamontovas, visuomenininkai, rašytojai, teisininkai, istorikai. Akivaizdu, kad ir jie įžvelgia rizikų ir prasmės veikti. Reaguodama į tai, kultūros bendruomenė kviečia laisva valia burtis į palaikymo grupes visoje Lietuvoje. Jei atrodo sudėtinga patiems, drąsiai rašykite man. Ypač tikiuosi sulaukti daugiau literatūros žmonių, bibliotekininkų, knygų klubo narių dėmesio ir aktyvumo.
Visos Lietuvos partijos nebeturi beveik jokios ideologijos. Liko vien tik interesai
Dijana MEŠKAUSKIENĖ
Rajono tarybos narė, istorijos mokytoja, konservatorė
Taip, piliečiai turi teisę demokratiškai reikšti savo poziciją. Tik aš už tai, kad visi dalyvaujantys suprastų, kur dalyvauja, kodėl to reikia ir kaip veikia mūsų demokratija. Mano nuomone, ne visi suvokia, kodėl dalyvauja šiame proteste. Čia matau daug emocijų, technologijų įtakos. Galbūt ir kai kurių politinių jėgų pagalbos. Mūsų visuomenėje vis dažniau galima pastebėti paradoksą: žmogus, siekiantis atrodyti išsilavinęs, mąstantis, „mokslu tikintis“, dažnai pats praranda gebėjimą mąstyti savarankiškai. Noras priklausyti „edukuotųjų“ grupei tampa stipresnis už norą ieškoti tiesos. Vietoje laisvo, kritiškai mąstančio individo gimsta priklausomas nuo masės žmogus – tas, kuris kartoja, kas madinga, kas laikoma „teisinga“ ar „moksline tiesa“. Bijo būti atstumtas ar pavadintas nemokytu, nekultūringu ar dar kokiu kitu epitetu, kurių šiandieną netrūksta. Beje, man labai nepatinka, kai klijuojamos etiketės žmonėms, kurių nuomonė yra kitokia nei daugumos ar vadinamųjų teisiųjų ar „geresnių partijų“. Manau, šiandienai visos Lietuvoje veikiančios partijos neturi teisės nei moralizuoti kitų, nei vadintis „teisingesnėmis“. Nes jos nebeturi beveik jokios ideologijos. Liko vien tik interesai. Čia galima jau sakyti patarlę: juokiasi puodas, kad katilas juodas.
O dėl šio streiko, mano nuomone, tai gerai, kad žmonės išsakė savo nuomonę. Juk visi turi žodžio laisvę. Bet kartu demokratijos taisyklės sako, kad tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nelaisvė. Taigi, ar neperžengiamos demokratijos ribos dėl reikalavimų. Juk laimėjusi rinkimus partija turi teisę sudaryti koaliciją. Ir jos pasirinkimas su kuo. O šiuo atveju viena iš jų – būtent ta partija, dėl kurios kyla protestas. Bet čia taip pat buvo rinkėjų valia ir teisė. Tai kaip čia su kitų teisėmis ir laisvėmis? Tai aš geriau nepasakysiu kaip Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, politologė Ainė Ramonaitė: „Bėda ta, kad iš tikrųjų čia yra peržengtos sveiko pilietiškumo ribos, nes pirmiausia reikia suprasti, kad sveikas pilietiškumas turi pripažinti demokratijos taisykles. Demokratijos taisyklė yra tokia, kad jeigu valdžia yra išrinkta, nors ji tau nepatinka, bet tu turi priimti. Jeigu tu nekvestionuoji legitimumo tų rinkimų, tai tu turi priimti tą valdžią.“
Žodžiu, visi išmokime demokratijos pamokas. Gyvenkime pagal demokratijos taisykles, būkim sąmoningesni ir aktyvesni rinkimuose tam, kad mažiau ateitų tų jėgų, kurių nenorime matyti valdžioje. Mums kaip niekad dabar reikalinga vienybė, o ne susiskaldymas.
Taip, kaip mokytoja per pilietiškumo pamokas kalbu su mokiniais apie pilietiškumą, pilietinio protesto formas ir būdus. Tik pastebiu labai daug jaunų žmonių, kurie visai nesiorientuoja politiniame lauke. Jie nei domisi savivalda, nei žino, kokios yra partijos Lietuvoje. Kai nori daugiau supažindinti, nemažos dalies atsakymas būna: politika nesidomiu, man neįdomu, balsuoti neisiu, nes nieko mano balsas nereiškia ir t. t. Žodžiu, ta sritis mūsų švietimo sistemoje turi daug spragų. Gal čia ko nepadarėme. Ir kada moksleiviai įgyja rinkimų teisę, dažnu atveju ignoruoja rinkimus, nes neturi pakankamo supratimo, kaip pasirinkti. Ir tada formuojasi ta kritinė masė, kuriuos labai nesunku patraukti į kurią nors pusę, išvesti į gatves, suklupdyti ir panašiai.
Man, manau, pavojingiausias šitas chaosas valstybėje, kada turim tokią geopolitinę padėtį. Jau metai praėjo po rinkimų, ir vis nėra kada užsiimti konkrečiais darbais, kiekvieną mėnesį skandalai, o didžiausias „dėmesys“ Žemaitaičiui tik jo reitingus augina. Manau, kad yra svarbesnių reikalų valstybėje, o ne kovoti su populistine partija, juk jie dar nieko nei bloga, nei gera nepadarė. O visi gąsdinasi kažkokiu būsimu scenarijumi, kaip gali būti. Bet gali ir nebūti, jei susitartų ir pradėtų dirbti.
Jeigu nedarysime kažko kiekvienas, tą už mus darys kiti
Lina Meilutė-Datkūnienė
Rajono tarybos narė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija
Kultūra – tai mūsų valstybės pamatai. Ji formuoja tautos tapatybę, vertybes ir piliečių sąmoningumą. Kol turime kultūrą, kol žinome savo šaknis ir kas esame – tol turime ir už ką kovoti. Šis protestas parodė, kad tiek kultūros žmonėms, tiek visuomenei rūpi, kas stoja prie šios srities vairo. Tai įrodo, kad kultūra nėra tik menas ar tradicija – tai gyvas visuomenės pulsas ir jos sąžinė.
Tačiau kartu šis protestas atskleidė ir kitą problemą – mūsų pačių pilietinį pasyvumą. Kai nesidomime valstybės gyvenimu, neiname į rinkimus, neįsitraukiame į diskusijas, sprendimus priima kiti. O tada dažnai piktinamės tuo, kas iš to kyla. Todėl demokratiją turime puoselėti kasdien – domėtis, dalyvauti, diskutuoti, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir už tai, kokią Lietuvą kuriame. Todėl ir aš pati stengiuosi kuo daugiau žmonių įtraukti, supažindinti su savivalda, kad pradėtume domėtis nuo savo krašto iki visai Lietuvai aktualių klausimų.
Demokratija nėra tik teisė pasakyti, ką galvoji – tai ir pareiga išgirsti kitą, net jei jo nuomonė skiriasi. Pastaruoju metu vis dažniau matome visuomenėje stiprėjantį susiskaldymą, kai pradedame skirstytis į stovyklas „už“ ir „prieš“. Toks priešiškumas mažina pasitikėjimą ir atitolina mus nuo bendro tikslo.
Tik dialogas, pagarba ir bendras siekis stiprinti valstybę gali padėti mums judėti į priekį. Svarbu nesudaryti priešiškoms jėgoms preteksto pasinaudoti mūsų nesutarimais, nes tai silpnina valstybės atsparumą. Aš gerbiu kiekvieno teisę išreikšti savo poziciją ir kiekvieno teisę išreikšti ją taikiu protestu. Galbūt šie įvykiai mus visus šiek tiek supurtė ir tikrai leido suprasti, kad savaime suprantamų dalykų nebūna, kad jeigu nedarysime kažko kiekvienas, tą už mus darys kiti ir tai nebūtinai bus vertybiškai priimtina. Tad šiai dienai linkiu kiekvienam suprasti, kad kiekvieno mūsų balsas yra be galo svarbus – ar tai būtų rinkimai, ar protestas.
GR ir asmeninio archyvo nuotr.
