Štai jau beveik ir Kalėdos. Jos neišvengiamai ateina. Net į tokią poliarizuotą, susiskaldžiusią visuomenę kaip mūsiškė, kuriai šiemetinis Adventas buvo tikrai ne tylos ir įsiklausymo, o triukšmingų mitingų ir tarškynių tarškėjimo metas. Bet dabar bent kelioms dienoms viskas aprims. Tik ar spės per tą laiką nutikti Stebuklas?
Na, žiūrint, ką laikysi tuo stebuklu. Nes dabar atrodo, jog stebuklas gali būti paprasčiausias atsiprašymas, atleidimas, dėkojimas. Paprasčiausi? Kunigas Ernestas, kalbintas šiam laikraščio numeriui, to žodžio nesakė, bet minėjo juos kaip labai svarbius dalykus.
Todėl atsiprašau visų, kuriuos norėjau šiemet pakalbinti, bet taip ir nespėjau. Atsiprašau, kad nespėjau į visus Jums reikšmingus įvykius ir šventes. Kad nespėjau apie viską parašyti ir viską pamatyti. Kad kartais imu ir supainioju kaimų pavadinimus ir žmonių pavardes. Kad užmirštu paminėti visus nusipelniusius ar ką svarbaus pasakiusius. Kad publicisto įkarštis per dažnai nugali žurnalistui būtiną šaltą protą. Atsiprašau, kad ne viską žinau, nors kolegė (dabar jau buvusi) Jurga sakė, jog negalima nežinoti. O gal prisipažinti, kad nežinai.
Atleidžiu visiems, ką supykdžiau, nes pyktį reikia atleisti. Atleidžiu valdžios žmonėms, kurių taip turbūt ir nepamilsiu. Atleidžiu du Sporto arenos atidarymus ir pataikavimus galingiesiems. Atleidžiu, jog taip ir neišgirdote, kaip jau, rodos, pavasarį sakiau, jog pagal visą lietuvių kalbos logiką „ačiū“ negali būti nei didelis, nei nuoširdus. Didelė ir nuoširdi tegali būti padėka.
Todėl dabar nuoširdžiai ir padėkosiu. Visiems, su kuriais šiemet suvedė žurnalistikos keliai ir klystkeliai. Ir merui, kuris mato, jog renginiuose jo nefotografuoju, o susitikęs primena, kad arena gal geriau negu prekybos centras. Ir savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriui, kuris, tebūdamas tarpininku (gal ir ne visada būtinu), gana kantriai pakentė mano kvailus klausimus į kuriuos protingai atsakydavo, ir tik metų pabaigoje taktiškai priminė, jog kai kurias medžiagas straipsniams galima sužvejoti savivaldybės interneto puslapyje. Ir naujiems Obelių bei Juodupės seniūnams, kurių energija ir sumanumu stebėjausi. Ir ūkininkams, kurių blaivus protas neleido kilti į padebesius. Ir kūrėjams bei kultūrininkams (ypač bibliotekininkėms), pas kuriuos nueinu pavargęs nuo kasdienybės, o išeinu su dar kelių straipsnių (ir ne tik jų) idėjomis. Ir tiems, kas prisistatę ar neprisistatę skambino man darbo telefonu ir piktinosi, barėsi ar norėjo kuo nors pasidžiaugti. Pastarųjų buvo mažuma, tad jie dar brangesni. Dar padėkosiu skaitytojams, kad visus rašinius iškentė. Nors visko net mano mama neperskaito – pati neseniai prisipažino, jog sporto straipsnių neskaito.
Tai tiek tų Kalėdinių atsiprašymų, atleidimų ir dėkojimų. Gal jau paskutiniai šių metų akcentai, galvojant apie pirmus ateinančių, 2026-ųjų metų. Nes juk gyvenimas nesibaigia – tikėjimas, jog dar daug kas laukia ateityje – irgi stebuklas. Gal ne kažin kokio didumo, bet visgi.
Tiesa, dar nepadėkojau redakcijos moterims, trumpiau ar ilgiau šiemet kartu dirbusias „Gimtajame Rokiškyje“. Ačiū, Asta, Jurga, Reda, Rita. Ir nematomai, bet svarbiai Rasai ačiū.
Būkite su mumis.
Didelių stebuklų visiems šv. Kalėdų proga. Ar bent stebuklingų akimirkų.
