Šiek tiek daugiau, kaip prieš metus afrikinis kiaulių maras iš tvartų “išginė“ kiaules, tačiau lietuviui įgimtas savos kaimiškos mėsytės noras – niekur nedingo. Kad tvartai nestovėtų tušti, vieni ėmėsi auginti paukščius, kiti “persimetė“ į avininkystę, treti “atrado“ mėsinius galvijus. Tačiau tam, kad namuose visada būtų ekologiškos, jokiais hormonais “neprifarširuotos“ sveikos mėsos – nebūtina turėti nei neaprėpiamų laukų, nei gyventi kaime – taip tvirtina čia pat miesto pašonėje, Serapiniškio (Rokiškio kaimiškoji sen.) kaime įsikūrę triušių augintojai Algis ir Vida Saruliai.
Pakankamai greita “grąža“ ir sąlyginai nedidelės investicijos
Šiuo metu Sarulių ūkiniame pastate, tvarkingai trimis aukštais sudėliotuose narveliuose auga maždaug pora šimtų triušių. Vasaromis, prasidėjus vedimosi laikui, augintinių skaičius perkopia pusę tūkstančio. „Kodėl triušiai? Todėl, kad reikėjo gyvuliais “padengti“ turimų pievų plotą, bet nebuvo noro prie jų “prisirišti“ ir nesinorėjo daryti didžiulių investicijų. Gyvename ne kaime, o miesto pašonėje, greta – kaimynai, todėl renkantis, ką auginti, svarbu buvo ir tai, kad aplinkiniai nekentėtų nuo iš ūkio sklindančio kvapo, norėjosi pakankamai greitos “grąžos“. Triušiai atitiko visus išsikeltus kriterijus“, – pasakojo A. Sarulis.
Pasak jo, apsisprendus auginti triušius, dižiausių investicijų reikalauja jų narvų įrengimas. „Tačiau turint “nagus“ ir noro – viską galima pasidaryti pačiam“, – sako A. Sarulis ir planuojantiems auginti šiuos gyvūnus iš anksto pataria labai gerai pasiskaičiuoti narvų aukštį, kad šaltuoju metų laiku kreikiamas storas šiaudų sluoksnis paliktų galimybę triušiams nevaržomai judėti.
Striukauodegiai – jautrūs drėgmei ir… aršūs kovotojai
Didžioji dalis triušių priežiūros darbų – V. Sarulienės rūpestis. „Triušiai – ne karvės: neesi “pririštas“, gali planuoti savo laiką. Jei negali ryte, “apeini“ vakare. Tai lyg savotiška meditacija“, – šypsosi ūkininkė, o paklausta apie augintinių priežiūros subtilybes, pasakoja, kad visa ko pagrindas – nuolat prieinamas švarus geriamasis vanduo ir narvelyje palaikoma švara. „Triušiai gali būti laikomi tik gerai vėdinamoje patalpoje, nes yra labai jautrūs drėgmei. Sausas turi būti ir visas jiems duodamas maistas: jei duodi žolę, tai tik tokią, kuri buvo nupjauta prieš parą ir jau spėjo apvysti, jei morką, kopūstlapius ar buroką – irgi tik apvytintus, sausus, nežemėtus. Sykį paskubėjau, įdėjau šviežiai nupjautos žolės, ryte kelis radau kritusius. Jų auginimas – nuolatinis stebėjimas: jei tupi narvo kamputyje ir neliečia maisto – ženklas, kad kažkas negerai. Kai gyvūnai sveiki, nuolatos kažką griaužia“, – pasakojo triušių augintoja. Pasak jos, nors daugumai triušiai asocijuojasi su meiliais šiltais pūkuotais “kamuoliukais“, tačiau tarpusavyje jie – dėl dominuojančio vaidmens ir teritorijos aršiai dantimis ir nagais kovojantys gyvūnai. Dėl šios priežasties, sulaukus maždaug trijų mėnesių amžiaus, juos būtina apgyvendinti narvuose po vieną.
Ką būtina žinoti, norint užsiveisti?
Didelė dalis Algio ir Vidos Sarulių ūkyje laikomų triušių – mišrūnai, likusieji – “kilmingi“, t.y. priskiriami Vienos mėlynųjų, Naujosios Zelandijos, Kalifornijos, avinų ir kt. triušių veislėms. „Pradedančiajam patarčiau pamėginti nuo mišrūnų, nes šie yra atsparesni ligoms“, – sako A. Sarulis. Pasak jo, 2-3 kartus per sezoną jauniklius atsivedančios patelės įprastai auginamos 2 metus, patinėliai – 3-4 m. Norint sulaukti sveikų palikuonių – būtina griežtai sekti kergimui parenkamų partnerių gyvenimo “liniją“, nes esant kraujomaišai, palikuonys dažniausiai jau gimsta negyvi arba labai silpni ir dėl to neišgyvena.
Mėsa dar tinkamai neįvertinama
Didžioji dalis Sarulių ūkyje laikomų triušių yra realizuojami veislei. Mažas mėnesio triušiukas jį auginti norinčiam atsieina maždaug 3 Eur, suaugęs, priklausomai nuo svorio ir veislės – gali kainuoti visus 20 Eur ir daugiau. Tuo tarpu sveika, dietinių savybių turinti triušių mėsa, pasak A. Sarulio, įvertinama tik nedaugelio. „Dažniausiai jos pageidauja dėl ligų jau prisižiūrėti turintys vyresnio amžiaus žmonės arba primaitinti mažylius besiruošiančios jaunos mamytės. Tačiau pastarosios įprastai greitai “atkrenta“, nes, kaip spėju, pristinga kantrybės jai paruošti. Nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti hormonų “prifarširuotą“ viščiuką – ir lengviau, ir pigiau…“, – apmaudo neslepia pašnekovas.
Priimtinesnis realizavimas veislei
Pasak jo, kad triušis pasiektų skerdimui tinkamą svorį, jis yra auginamas maždaug 5 mėn. „Ekologiškų kombinuotų pašarų be sojų ir kitų sveikatai gero nepridedančių priedų duodame tik šviežiai atsivedusioms patelėms ir jaunikliams, kad šie greičiau sutvirtėtų. Visa kita – žolė, šienas, grūdai, burokai, kopūstai, druska su mikroelementais, įvairios daržovių ir vaisių atliekos bei vaismedžių, drebulių, karklų ir kai kurių kitų medžių šakelės. Skirtingų veislių triušiai užauga skirtingo svorio, tačiau vidutiniškai jis siekia maždaug 5-6 kg, grynos mėsos – 2-3,5 kg. Išeiga – ne maža, todėl mėsos kaina apie 5 Eur/kg”, – pasakojo A. Sarulis ir neslėpė, kad jiedviem su žmona priimtinesnis triušių realizavimas veislei. “Žmogiška – sužaidžia psichologinis aspektas: nors augintiniams neduodame vardų, stengiamės “neprisirišti”, tačiau kai reikia skersti – sunku. Dėl šios priežasties pats triušienos beveik nevalgau”, – sakė jis.
Paklausti, ar iš turimo triušių ūkio galėtų išsilaikyti, Algis ir Vida Saruliai sutartinai tvirtina, kad ne. “Jei gyventumėme Vokietijoje, kur ūkininkai jaučia didžiulę valstybės paramą ir yra vertinami sveikai gyventi norinčių žmonių, tada – taip. Tuo tarpu Lietuvoje su tokiu kiekiu triušių gali tik šiek tiek prisidurti ir pats bei šeimyną aprūpinti mėsa”, – sakė A. Sarulis.
Obelietė – realizuoja mėsai
Šiek tiek mažesnis kiekis (apie 150) striukauodegių šiuo metu auga obelietės Dalios Bakevičienės ūkyje. „Viskas prasidėjo maždaug prieš 8-erius metus nuo 4 triušių: atsikraustėm į nuosavą sodybą, o kad būtų kuo užsiimti, pradėjom auginti vištas. Nepatiko, nes šių – nepašauksi, nepaglostysi. Norėjosi kažko malonaus, nusiraminimui, taip atsirado triušiai”, – pasakojo pašnekovė. Skirtingai nei A. ir V. Sarulių ūkis, ji savo augintinius daugiausia realizuoja mėsai. “Triušienos nori artimieji, draugai ir pažįstami. Tuo tarpu veislei daugiausiai nupirko pavasarį, kai įsigaliojo draudimas laikyti kiaules”, – pastebėjo D. Bakevičienė. Paklausta, ar galėtų susiversti vien iš triušių auginimo – purtė galvą sakydama, kad tikrai ne. “Tokiam kiekui triušių per žiemą išlaikyti reikia maždaug poros didžiulių priekabų šieno, 3-4 maišų grūdų kas mėnesį, o kur dar darbas ir t.t. Bet, kita vertus, savoms ir artimųjų reikmėms patenkinti – užtektinai. Bėda tik su jų skerdimu: vyras skersti atsisakė, o kai paskerdi pati – valgyti nebekyla ūpas“, – neslėpė D. Bakevičienė.
Kaip paruošti triušieną?
Trečius metus triušius auginanti V. Sarulienė teigė, jog norint, kad triušiena būtų minkšta, visų pirma reikėtų ją pamirkyti rūgščiame vandenyje maždaug 4 val. (į kibirą vandens reikėtų pilti maždaug 2 valgomuosius šaukštus citrinos rūgšties). „Pamirkytą mėsą visada padalinu porcijomis ir dedu į šaldiklį. Majonezu, įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis bei citrinos sultimis įprastai įmarinuoju iš vakaro, jei reikia greitam vartojimui – palieku bent porai valandų. Man skaniausi triušienos ir įvairių daržovių troškiniai, kuriuos troškinu apie pora valandų“, – sakė V. Srulienė.
Pamėginkite rūkyti
Triušius auginanti D. Bakevičienė teigia, jog dietinių savybių turinti triušiena, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, tinka ne tik troškiniams. „Ją galima kepti ir net rūkyti. Jei kepti norima greitai – įmarinavus įvairiomis žolelėmis ir žvėrienos prieskoniais mėsą būtina subadyti ir palikti bent 4-6 val. Jei planuojate rūkyti – įmarinuotą mėsą reikėtų palaikyti per naktį, o rūkyti – tik karštai, maždaug 4 val. Visi, kurie ragavo rūkyto triušio, sakė, kad labai skanu ir, kad tą daro pirmą kartą. Tikrai verta pabandyti”, – sakė D. Bakevičienė.
Agnė Mackuvienė
