Išvers į anglų kalbą
„2027 metais bus minimos 120-osioms medžio meistro, dievdirbio Liongino Šepkos gimimo metinės. Siekiant pažymėti šią datą ir kuo plačiau paskleisti žinią apie neeilinio talento meistrą ir jo kūrybą, reikalingas reprezentacinis leidinys, skirtas L. Šepkos asmenybei ir kūrybai.
Leidinys „Arkitektas Lionginas Šepka” buvo išleistas 2017 metais, minint jo 110-ąsias gimimo metines. Tai buvo kokybiškas ir vienas iš populiariausių bei vertingiausių Rokiškį reprezentuojančių leidinių, vertinamas vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu ( nors ir be vertimo į užsienio kalbą). Knyga buvo labai populiari, todėl jos greit nebeliko rinkoje, o poreikis šį leidinį įsigyti nemažėja. Jau kurį laiką muziejus nebeturi šio leidinio, skirto genialaus meistro kūrybai. Jame pristatoma Liongino Šepkos (1907–1985) kūryba, kuriai būdinga nevaržoma fantazija, apibendrintos, originalios formos bei ornamentai. Publikuojama per 150 L. Šepkos drožinių fotografijų, menotyrininkės dr. Alės Počiulpaitės, muziejininkės Marytės Mieliauskienės straipsniai“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė. Fotografijų autoriai Antanas Lukšėnas, Darius Baltakys ir Jolanta Gegelevičiūtė. Taip pat panaudotos nuotraukos iš Rokiškio krašto muziejaus archyvų.
„Pakartotiniame papildytame leidinyje planuojama visus tekstus išversti į anglų kalbą, kad jis būtų tinkamas ir užsienio rinkai.
Leidinys reprezentuos Lietuvos meną mūsų šalies ir užsienio visuomenei, besidominčiai medžio drožyba, liaudies talentais, tradicijų išsaugojimu ir naujovišku jų interpretavimu. Šis leidinys bus reikalingas ir menotyrininkams, ir besidomintiems medžio drožyba, dailę studijuojantiems studentams, užsienio ir Lietuvos turistams. Tai puiki reprezentacinė dovana kiekvienam Rokiškio rajono svečiui“, – sakė Dalia Kiukienė.
Ekspozicija Rokiškyje nepalieka abejingų
Lionginas Šepka (1907–1985) – garsiausias XX a. Lietuvos dievdirbys, autentiškos raiškos meistras. Jo kūrybos ištakos yra senajame liaudies mene, tačiau jis kūrė taip, kaip nei vienas iki jo gyvenęs meistras nekūrė. Liongino Šepkos kūryba darė didžiulę įtaką ne tik tautodailės, bet ir profesionaliojo meno raidai. Tyrinėtojus stebina originali liaudiška L. Šepkos mąstysena, nesenkanti fantazija. Pagautas kūrybinio impulso, skulptūras jis drožė nežinodamas jokių taisyklių ir kanonų. Jo kūrybai būdinga intuityvi plastikos deformacija, lakoniškas apibendrintas siluetas, puošni ornamentika. Eseistas Tomas Sakalauskas apie L. Šepką rašė: „Jo darbai pažymėti genialumo žyme… Lionginas Šepka buvo menininkas. Tokių nedaug, tokie gal gimsta per šimtą metų”. L. Šepka pradėjo kurti jau įžengęs į penktą dešimtį ir drožė iki pat mirties. Rokiškio krašto muziejuje saugoma didžiausia jo kūrinių kolekcija, pradedant pirmuoju įspūdingu drožiniu – paminklu broliui Petrui – ir baigiant paskutiniuoju – nebaigtu kūriniu. Jo drožinių ekspozicija muziejuje užima 6 sales, iš esmės atnaujinta 2009 metais. Ši ekspozicija nepaprastai domina Lietuvos ir užsienio lankytojus, nepalieka abejingų. Lionginas Šepka pagrįstai laikomas Lietuvių liaudies monumentaliosios skulptūros atgaivinimo pradininku.
Vienoje knygoje visko papasakot neįmanoma
L. Šepkos 100-ųjų gimimo metinių proga – Rokiškio krašto muziejus taip pat išleido knygą apie dievdirbį „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“. Ją rengusi Marytė Mieliauskienė tuomet sakė: „Viename leidinyje, o juo labiau viename rašinyje, neįmanoma papasakoti apie jo gyvenimą ir kūrybą.“
M. Mieliauskienės rengtoje knygoje, kuri dabar irgi laikoma bibliografine retenybe, yra trylikos autorių prisiminimai. Joje publikuojama nemažai L. Šepkos laiškų ištraukų. Anot muziejininkų, šie laiškai – lobis. Saugojusi tris dešimtmečius, juos 2006-aisiais Krašto muziejui padovanojo L. Šepkos našlė Danutė. M. Mieliauskienė, ne kartą perskaičiusi visus 308 dievdirbio laiškus, buvo atvira: iš pradžių juos skaityti buvo nejauku, paskui darėsi vis įdomiau, jie vis labiau intrigavo.
„Dievdirbio laiškuose atsispindi viskas: buitis, kūryba, meilė, apie ją kalbama poetiškai, netiesiogiai. Skaitai juos, ir ima atrodyti, jog girdi, kaip menininkas kalba. Laiškai rašyti „nuo dūšios“, nieko neslepiant, nemeluojant, matyti, kad juos kūrė tikras žmogus“, – sakė knygos rengėja.
