Vasario 16-osios Lietuva. Ji amžiams pasmerkta būti savotiško Lietuvos Aukso amžiaus sinonimu. Ir nesvarbu, kad ir tada buvo begalės politinių rietenų, politinių ir kriminalinių skandalų, vyriausybės krizių ir kitų bet kokiai laisvai visuomenei būdingų negerovių. Tai kodėl Aukso amžius?
Ne tik todėl, kad buvo tarp dviejų sunkių priklausomybių – pirma nuo carinės Rusijos, draudusios raštą, varžiusios švietimą, katalikų tikėjimą, paskui nuo totalitarinės SSRS, kurios priespauda buvo gerokai palakuota, pridenginėjama virštautine visuotinės lygybės skraiste, bet lygiai taip pat rusifikavusia ir bandžiusia ištrinti lietuvių tautos (kaip ir kitų tautų) vardą, versdama visus mistine „tarybine liaudimi“. Tiesa, prisimenu, kaip mama apie 1980 metus pasakojo, jog viename istorikų pasitarime buvo užsiminta, jog 1995 metais reikia ruoštis minėti 200 metų broliškos draugystės su rusų tauta sukaktį. Kas neprisimena – 1795 metais įvyko trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir didžioji dalis Lietuvos atiteko Rusijos imperijai. Bet čia tarp kito.
Didysis tarpukarinės Lietuvos Respublikos pranašumas, mano galva, buvo tas, kad ji buvo kuriama su begaliniu tikėjimu ir pasitikėjimu. Be jų ar būtų guldę savo galvas eiliniai kaimo bernai už tą Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, gandas apie kurį dažniausiai ėjo iš lūpų į lūpas, nes juk jį priėmusi Lietuvos Taryba neturėjo praktiškai jokių valdžios nei valdymo organų, administracinių resursų, kaip juos dabar vadiname, spauda buvo negausi ir ne visur pasiekdavo. O radijo, televizijos ir interneto apskritai dar nebuvo. Tie paprasti kaimo bernai, su ginklu rankoje padėję įtvirtinti Nepriklausomybę vėliau su tuo pačiu tikėjimu būrėsi į Šaulių, Pavasarininkų ir kitas organizacijas, kurios per 22 Nepriklausomybės metus užaugino kartą, kuri ne tik tikėjo ir pasitikėjo savo valstybe, bet ir buvo šviesesnė, gerokai labiau išsilavinusi (net ir Europos universitetus baigusi), geriau pažįstanti pasaulį ir pasiryžusi lygiai taip pat galvas guldyti už Nepriklausomą Lietuvą. Nepaisant to, kas nutiko tai Valstybei 1940 metais ir vėlesnį dešimtmetį, ana Nepriklausomybės karta savo pavyzdžiu ir veikimu žymia dalimi nulėmė ir 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės atstatymo akto atsiradimą.
Tarp Vasario 16-osios Lietuvos ir Kovo 11-osios Lietuvos buvusio SSRS laikotarpio didžioji nuodėmė – to begalinio tikėjimo sunaikinimas. Ir labiausiai tikėjimo savo galiomis, savo Valstybe bei jos institucijomis, o jau paskui religijos. To tikėjimo praradimo pasekmes jaučiame iki šiol. Dėl to tik su dar didesniu susižavėjimu stebiu jaunąją kartą, auginančią savyje tikėjimą ir pasitikėjimą, pilietinį aktyvumą, kurio daigus per pastaruosius metus visi aiškiai pamatėme.
Tad visus sveikiname su Vasario 16-ąja. Su Nepriklausomybės diena! Su jos dvasia, kuri vis dar yra mumyse.
Mylėkime savo artimus ir savo Valstybę. Juk vienas kitam netrukdo.
P.S. Žiūrėdamas į Lietuvių kalbos dienų sostinės renginius bibliotekoje, irgi prisiminiau nutikimą iš tarpukario Lietuvos. Vieną 1923 metų rytą Kaunas išvydo keistą dalyką – buvo uždažytos bei užtepliotos dauguma Kauno iškabų ir reklamų ne lietuvių kalba. Ir tai padarė ne jų savininkai, o nežinomi jaunuoliai, taip nusprendę „atlietuvinti“ Laikinąją Sostinę. Visi pripažino, jog tai chuliganizmas, bet nuo tos dienos Kaune kažkaip savaime nelietuviškų iškabų gerokai sumažėjo, o paskui ir beveik visai neliko.
Neagituoju ir dabar imtis kokių nors chuliganiškų veiksmų. Bet viešoji erdvė, kur dažnai be anglicizmų ar kitokių nelietuviškų žodžių neapsieina nė vienas sakinys, dažnai jau erzina.
Ak, ir aš pats ne be nuodėmės, neretai koks angliškas žodis ateina į galvą greičiau už lietuvišką, nors mano anglų kalba, švelniai sakant, labai nelabai.
Kaip sostinės (Lietuvių kalbos dienų sostinės) gyventojai bandykim šnekėti lietuviškai. Gražiai lietuviškai.
