Alikantė – miestas ir kurortas Ispanijos pietryčiuose, Valensijos regiono Alikantės provincijos centras. Arba paplūdimys ir miestas, kaip skelbiama reklaminiuose plakatuose. Nakties temperatūra šiuo metu ten 8–12 laipsnių šilumos, o dieną pakyla iki 15–20. Išvykimo ryte žadėjo tądien būsiant ir visus 23. Tad palyginus su -25 naktį, kuriuos palikau Lietuvoje, susidaro apie 40 laipsnių skirtumas. Sakyčiau, didokas, bet tinkamai apsirengus – visai pakenčiamas. Bent jau mano organizmas į tokius temperatūrų šuolius niekaip nereagavo.
Nors Alikantė ir reklamuojama kaip paplūdimys, įsivaizduodami, jog palei visą Viduržemio jūros pakrantę tęsiasi smėlio juosta, klysime. Nemaža dalis kranto akmenuota ir net beveik neprieinama. Pati pakrantė kažkada greičiausiai netgi buvusi uolėta, ir dabar virš miesto aukštai iškilę trys aukštos kalvos, a tarp jų ir jūros telpa vos 1–2 namų eilės. Net palei jūrą per visą miestą einantis platus pėsčiųjų takas kartais trumpam, o vienoje vietoje gal ir beveik 200 metrų virsta tuneliu. Tuo pėsčiųjų taku eidamas bet kuriuo paros metu sutiksi nemaža bėgančių ar kitaip sportuojančių. Alikantę netgi galėčiau pavadinti vienu sportiškiausių matytų miestų. Jame daug ne tik bėgikų bei dviratininkų, bet teko praeiti ir karališkąjį buriavimo klubą, didžiulį jachtų uostą. O jei dar prisiminsi, kad Ispanijoje joks miestas neapsieina be savo futbolo komandos…
Senamiesčio Santa Barbara
Ne itin didelis, bet labai žavus Alikantės senamiestis, įsikūręs Benakantilio kalno, aplink kurį ir kūrėsi miestas, papėdėje. O ant paties beveik 170 metrų aukščio kalno stūkso Šventosios Barboros pilis. Kai kas pasakys, anoks čia aukštis, net Lietuvoj aukštesnių kalvų yra, bet kai žiūri į tą kalną iš apačios, taip neatrodo.
Galima į tą Santa Barbarą ir liftu pasikelti. Ko gero, būčiau taip ir padaręs, kaip nemaža dalis turistų, bet liftas buvo ne toje kalno pusėje iš kurios priartėjau, tad radau jį tik nusileidęs. O užlipęs pėsčiomis į Benakantilį nei gailėjausi, nei pavargau – kopimas padarytas patogiai, nestatus, tad nuo jūros pakrantės iki viršūnės pakildamas ir valandos nesugaišti, nors niekur labai neskubi. Ir pilis, iš kurios likę daugiausiai tik sienos, pasirodė visai žavi. Gal truputį kičinė su metalinėmis riterių skulptūromis, bet juk metalas – ne kokia ten plastmasė. O mūras – visur mūras. Ir miestas nuo pilies visas gražiai matosi, ir uostas – pažvelgęs gali kuo puikiausiai susidaryti sau popietės ir kitos dienos maršrutus.
Eilinį sykį ant kalno užlipus nustebino lengvas vakarų europiečių požiūris į paveldą. Beveik pačioje kalno viršūnėje visai neistoriniame karkasiniame pastatėlyje įsikūrusi kavinukė, kiek žemiau –restoranėlis, gavęs 2025 metų Michelin žvaigždę. Tiesa, pastarasis (restoranas, o ne žvaigždė) buvo uždarytas. Taip ir nesupratau, ar per anksti atėjau, ar jis visai užsidarė, kaip tokiems restoranams neretai pasitaiko.
Vandens muziejus
Nusileidęs nuo kalno aptikau Vandens muziejų. Jis, pasirodo, nemokamas (nepaminėjau, bet šventosios Barboros pilies lankymas – taip pat) ir, kiek supratau, globojamas miesto vandens tiekimo įmonės. Muziejus įsikūręs pirmųjų miesto šulinių vietoje ir dalis jo salių netgi yra tų šulinių viduje (uoloje iškaltoje kiaurymėje). Vandens muziejuje gali išvysti visą vandens tiekimo Alikantėje istoriją nuo seniausių laikų – šulinių ir romėnų akvedukų – iki dabartinių robotų, valančių vandens tiekimo vamzdyną. Žodžiu, viską apie vandenį ir jo tiekimą žmonėms. Įdomus muziejus, kur daug ką gali pačiupinėti. Net iš viršaus tekantį vandenį paragavau ir tik po to pamačiau užrašą, jog to nereikėtų daryti. Kadangi neapsinuodijau, supratau, kad vanduo Alikantėje švarus ir tinkamas gerti.
Korida
Gyvūnų teisių gynėjai mane turbūt pasmerks, bet man Ispanija nuo paauglystės ir Ernesto Hemingvėjaus romanų skaitymo laikų – koridos šalis. Anuomet prisiskaitęs visokių tekstų apie Ispaniją, koridą buvau įsirašęs į neįgyvendinamų svajonių sąrašą. Tokių, kur pamatei – ir gali mirti. Tiesa, koridos žiemą nevyksta, jų sezonas prasideda tik balandį, tad teko pasitenkinti koridos muziejumi arenoje. Tai ar galėjau praleisti tokią progą? Niekaip.
Muziejus apima visą areną. Gali pamatyti kiemus, kur laikomi jaučiai, vartus per kuriuos įeina buliai, matadorai ir raitieji koridos dalyviai pikadorai, koplyčią, kurioje meldžiasi matadorai prieš kovą, medicinos punktą, ekspoziciją skirtą ne tik matadorams, bet ir geriausiems jaučiams. Ir, žinoma, pasivaikščioti po pačią arenos kovos aikštę. Beje, koridoje yra ir biblioteka, kurią galima aplankyti. O vienoje patalpų rodomas trumpas filmas, kurio pabaigoje jautis savo ragais pamėtėja matadorą į orą.
Ar vis dar norėčiau pamatyti tikras bulių kovas arenoje? Ko gero, taip. Bent vieną kartą. Tik dabar korida jau nebėra tarp didžiųjų gyvenimo svajonių.
Kelios įvairenybės
Pavyko aplankyti turgų, įsikūrusį Alikantės senamiestyje dviejų aukštų pastate. Tai labai įdomus dalykas, kur šalia jūrų gėrybių bei įvairiausių kitų maisto produktų yra kavinukės bei restoranėliai. Gal ir savotiška atrakcija – gerti kavą su vaizdu į šviežią žuvį ir kitas jūrų „bjaurybes“. Ne tik vaizdas, bet ir kvapas dažnam lietuviui gali būti labai egzotiškas.
Ispanijoje, bent jau Alikantėje, muziejuose ir viešose vietose ne visur rasite angliškus užrašus. Dažniausiai tik ispanų ir katalonų kalbomis. Bet beveik visuose muziejuose gausi ausines su gido pasakojimu populiariausiomis kalbomis. Be to, kavinėse, restoranuose bei muziejuose jus maloniai aptarnaus ir anglų, ir prancūzų, o, neretu atveju, ir lenkų kalbomis. Lenkų ir prancūzų kalbas (po ispanų) dažniausiai ir girdėjau Alikantės gatvėse.
Nacionalinis ispanų patiekalas paelja – vertas nuodėmės. Sakoma, jog kiekviena šeimininkė Ispanijoje turi savo paeljos receptą. Ir jis tikrai gerokai skiriasi nuo tos paeljos, kurią galite paragauti Lietuvoje. Ragauti verta.
Dar paragavau ispanišką kavos gėrimą karachilją. Tai espreso kava su spiritiniu gėrimu (dažniausiai brendžiu ar romu), kurią ispanai paprastai geria po pietų virškinimui pagerinti.
Priešingai susidariusiam stereotipui ispanai vairuoja labai kultūringai bei drausmingai. Ir signalizuojant mašinas girdėjau gal tik kokį kartą per dvi dienas. Tad kitą kartą drąsiai galėčiau nuomotis mašiną ir įsitraukti į eismą.
Miesto centre labai įspūdinga palmių alėja su jūros bangas primenančiu mozaikiniu grindiniu. Toliau palei jūrą – parkai su įspūdingais australiniais figmedžiais bei daugybe įvairiausių skulptūrų.
Per dvi dienas ypatingai daug nepamatysi. O pamatyti yra ką visoje Alikantės provincijoje, ne tik mieste. Šįkart ir pačios Alikantės iki galo nespėjau apžiūrėti. Gal kada grįšiu ten. Nes pradėjęs purkšti lietutis sužlugdė planus įbristi į Viduržemio jūrą. Vanduo ten, sako, niekad nebūna šaltesnis negu 13–14 laipsnių. Mums, lietuviams, visai pakenčiamas ir toks.
Grįžus iš Alikantės, Kauno oro uoste pasitiko jau gerokai atlėgęs šaltukas – buvo tik kokie -8.
