Vasaris gausus švenčių, per kurias turėjome gerą progą išsakyti savo meilę artimui, Tėvynei. Prieš jaunimo pamėgtą Šv. Valentiną ir visiems mums svarbią Vasario 16-ąją ošėme Užgavėnių karnavaluose vaikydami iš kiemo kažin kur besislepiančią tikrą lietuvišką žiemą. Dabar – gavėnia – krikščionių pasninko, susikaupimo ir tylos metas, skirtas apmąstyti Kristaus kelią į Golgotos kalną. Po pasaulį keliaujantis popiežius prašo nuplėšti kaukę gundymams, atrasti ramybę ir džiaugsmą. Tą padaryti galima tik nuoširdžiai išpažinus savo kaltes. Bet popiežius pas mus, Lietuvoje ir Rokiškyje, nebuvo… Tad brukame per jėgą vieni kitus į tą golgotą. Ir per galvą, per galvą, jeigu kuris ropodamas bando ją kilstelėti…
Pirmadienį neterminuotą streiką pradės mokytojai, galbūt ir darželių auklėtojai… Daug metų gąsdinę, šįkart žada ilgą streiką, kokio per 25 nepriklausomybės metus nėra buvę. Jų atlyginimai – mažiausi visoje Europos Sąjungoje, mažesni nei skurdžiausioje Rumunijoje. “Gimtojo…” internautai šėlsta: vieni – už pedagogus, kylančius prieš valdžią dėl orių atlyginimų, mažesnio vaikų skaičiaus klasėse, kitų socialinių garantijų. Smetonos laikus prisimenantys porina, jog mokytojas buvo didžiausias autoritetas, kaip kunigas. O alga jo buvo tokia, kad kiekvieną savaitgalį galėdavo kepti žąsį, po pasaulį keliauti, drabužį padorų nusipirkti. Ne iš „Humanos” ar kreivai siūdintą „Made in China”.
Kiti pliekia mokytojus. Sako, kad šie – visai dar ne kraštiniai atlyginimų skalėje, kad jie, bent jau dalis, nė nenusipelno didesnio atlygio, nes menkai vaikus teišmoko, paniurę, pikti. Ir dirba ne kaip gamykloje prie konvejerio, o tik pusdienius, atostogų turi kaip niekas kitas. O jei jau nepatenkinti, tegul derasi su valdžia, badauja prie Seimo, bet neskriaudžia vaikų.
Gąsdinimų pasipylė ir iš aukščiausios švietimo celės – ministerijos. Jos klerkas Vaitkus bandė išsaugoti savos partijos – socdemų užsėstos valdžios autoritetą: kreiva šypsena pagrasino, jog baus streikuosiančių įstaigų vadovus. Vaitkaus partiečiai mūsų rajono švietimo įstaigų vadovai pritūpė, suglaudė ausis… Kaip gi dabar bus???
Argi gali nuolankioje (pagal klasiką Justiną Marcinkevičių) mužikų Lietuvoje taip būti? Argi tikrai vyks masinis streikas ir dar – neterminuotas, kaip už savo teises kovoti darbininkams įprasta Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje… Juk per ketvirtį amžiaus vykusius protestus prieš mūsų valdžios politiką galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Ko jais pasiekta? Nieko…
Beveik prieš dešimtmetį sukilo pieno gamintojai dėl diskriminacinių supirkimo kainų, keliose šalies vietose traktoriais blokavo kelius, atriedėjo iš kaimyninių rajonų ir į Rokiškį. Po blokados organizatoriai tampyti po teismus. O dabar žemdirbiams už pieną supirkėjai moka tiek, kad šaltinio vanduo parduotuvėje brangesnis. Bet ūkininkai nebestreikuos. Sako, parduos karves… Basi sostinėje prieš kelerius metus trypčiojo statutiniai pareigūnai. Pažadų gavo, o piniginės nelabai papilnėjo. Mitingavo pensininkai dėl nusavintų pensijų, medikai, važiavo įmonių profsąjungų darbininkai iš visų rajonų, kartą išdaužė net kelis Seimo langus. Kas pasikeitė? Tik valdžios personų pavardės ir veidai Seime, Vyriausybėje…
Inteligentė, garbingo amžiaus mokytoja, per televiziją visai Lietuvai prieš kelias dienas pasakojo: ji pietų lėkštę plauna ne po tekančiu vandeniu, o inde, kad paplavas panaudotų klozete… Ir nuolankiai aiškinasi: „Dabar toks gyvenimas, visiems reikia išmokti taupyti”…
O šviesiuose valdžios kabinetų krėsluose sėdi orūs dėdės ir tetos, važinėja mokesčių mokėtojų išlaikomais limuzinais, nupudruotais veidais aiškina, kaip Lietuvoje gyvenimas gerėja. Ir iš tikrųjų… Pernai neįvardytos personos vieno mėnesio atlyginimas – 250 tūkst. eurų, vienuolikos asmenų – nuo 150 iki 200 tūkst. eurų. Eilinio seimūno mėnesio alga – 2000 eurų ir dar 700 eurų pieštukams bei trintukams. Briuselyje sėdinčių lietuviškų ponaičių – kone dešimteriopai, o jeigu dar svarbiame poste – pinigai tokie, kad griebkis už galvos.
Kuris sveiko proto žmogus nepavydėtų?! Tegul nors kartą per gyvenimą tokią vieno mėnesio algą už nieką duoda. Už nieką, paklausite? O ar žinote, ką jie ten, pavyzdžiui, Briuselyje, dirba, ką gero Lietuvai nuveikė? Kiek kartų savo akimis, savo kieme, kaime ar miestelyje matėte Briuselyje Lietuvai atstovaujančius mūsų išrinktuosius? Prieš rinkimus – galbūt…
Sotus valdžios lovys – saldžiau nei medus širšėms. Dėl nepasotinamos privilegijos aršiai pliekiamasi nepadoriausiais metodais ir formomis. Šlykščia parodija virto šią savaitę šalies opozicijos inicijuota neeilinė Seimo sesija. Iš patogių atostogų sukviesti seimūnai sugiedojo valstybės himną, o po jo susidraskė it katės. Valdančiųjų buldozeris, kuriame – ir mūsų rinktas Seimo narys Vytautas, užblokavo sesijos darbą – nepatvirtino darbotvarkės, nes būtų reikėję svarstyti nuteistą koalicijos kolegą „darbietį” ir kitus valdančiųjų komandai nepatogius reikalus. Esą darbotvarkė netinkamai parengta. Opozicija pasiuto. Bet mažuma ir lieka mažuma… Tad seimūnai, tik jau be opozicijos, vėl sugiedojo himną. Sesijos… pabaigai. Ar nespringo skiemenuodami: „ir šviesa, ir tiesa, mūs žingsnius tely-y-di…Vardan tos Lietuvos vienybė težy-y-di…”?
Dėl himno pliekėsi ir Rokiškio politikai. Prieš posėdžius „Tautiškos giesmės” jie negiedos. Ir vienybės, kurią deklaruoja Kudirka, taryboje nebus… Šios kadencijos pirmųjų veiklos metų balsavimo statistika aiškiai įtvirtino, kad yra pozicijos buldozeris ir veltui amsinčio kiemsargio vaidmens opozicija. Ji po truputį byra: vienas aktyvių opozicionierių tarybos kėdę paliko kadencijos pradžioje, nepraėjus nė metams – šalinasi ir opozicijos lyderis. Tarp pasitraukimo motyvų – nusivylimo gaida. Suprask, kai balsų aritmetika nepajudinama, beprasmiška kautis. Lygiai taip kaip Seime. Kaip Seime, taip ir pas mus daugumos koalicijoje yra po teismus tampomas „darbietis”… Posėdžiuose jis – rečiau nei mėnulio pilnatis, bet mandatą turi.
Artėja Seimo rinkimai. Atmintinai žinome, kokį šviesų gyvenimą žadės politikai. Ir kaip jie mus myli. Bet labiausiai myli ir globoja tuos, kurie dešimtmečiais nedirba, pašalpas prageria, jiems – tris kartus brangiau nupirktų miltų, aukštos kokybės konservų. Tokius nemokamai gydys nuo alkoholizmo, priskirs socialinius darbuotojus, gal net kas mėnesį mokės po 120 eurų už kiekvieną vaiką, jei jį augina valstybės išlaikomi gimdytojai. Tokie juk tikrai niekada nestreikuos. Daugelio jų golgotos kelias baigiasi sulig parduotuvės atidarymu ir pirmu „bambaliu”. Jiems – ne mokytojų problemos rūpi, jiems net jų pačių vaikų ateitis – svetimiau nei tolimoji Afrika…
O streikuoti pasiryžusiems pedagogams savo golgotą dar teks nukeliauti. Ne tik dėl savęs. Kad pas mus nebūtų panašu į santvarką, kurioje vergvaldžiams už kąsnį nuolankiai ruzojo beteisiai besmegeniai.
Je sui professeur… (iš prancūzų kalbos – „aš esu mokytojas”)
Aldona MINKEVIČIENĖ
