Pradėjome skaičiuoti 27-uosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Pirmieji laisvės vaikai, gimę po 1990-ųjų kovo 11-osios, jau žengia iš jaunystės į brandą… O kaipgi sekasi augti ir bręsti mūsų valstybei?
Pastarųjų dienų skandalai ir rietenos rodo, kad visuomenė taip ir nepakeitė iš sovietinės okupacijos paveldėtų šliaužtinukų: teisės raidė sau, moralė sau…
Su ašaromis ir rietenomis nukėlusi nuo pjedestalų ir tiltų raudonus stabus, jų vieton laisva visuomenė kelia savus, tautinius. Tokius pat nekritikuotinus ir šlovintinus. Nuoširdžiai pamiršdama, kad kiekviena sovietmečiu pasirodžiusios poemos, romano ar dramos eilutė pažymėta grifu „cenzūros leista”. Vis dar sunku pripažinti, kad sovietinei santvarkai buvo patogus „Mindaugo”, „Mažvydo” ir kitų kertinių tuometinės literatūros stulpų naivus tautiškumas be jokių aliuzijų į valstybingumą. Kai į teatrus suplūdusi inteligentija laisvės ilgesį reiškė nepavojinga skanduote LIE-TU-VA spektaklyje ar sudainuota „Lietuva brangi” dainų šventėje. Kai nuoširdžiai gręžėmės į viduramžių vyžotąją, o ne tarpukario drąsią, veržlią, kuriančią moderniąją tautą. Juk rajono dainorėliai ir šokėjėliai iki šiol tebesipuošia Baltarusijoje austais tautiniais sijonais, tebetraukia sovietmečiu sukultūrintas (ar suchaltūrintas) liaudies dainas. Okupantui turėjo būti malonu matyti, kad lietuvių tauta save tapatina su vyžotais valstiečiais, o ne su viduramžių kariais ar tarpukario profesoriais, menininkais, diplomatais. Kad mūsų tautos vizitinė kortelė – žagrė ir klumpės dūminėje pirkioje, o ne baltasis Vilniaus barokas, ne Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija, ne Kazimiero Simonavičiaus „Didysis artilerijos menas”, ne šiauriausias Europoje katalikiškas universitetas, ne tarpukariu „iš nieko” sukurta valstybė, jos mokslas, menas, kultūra. Turėjo būti malonu, kai kiekviena proga tauta matavosi aukos ir kankinio ašutinę, apraudodama istorijos kryžkelėse prarastąjį valstybingumą, užuot prisiminusi, kas prieš pusšimtį metų iš mūsų atėmė jų senelių ir tėvų darbu ir žiniomis kurtą valstybę. Kai it Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio” avys ir karvės skanduotę „Keturios kojos gerai, dvi kojos – geriau” mokėmės kiekviena proga pabrėžti draugiškojo „didžiojo brolio” ranką mūsų istorijai ir, atsiprašant, komunistų partijos įtaką indoeuropiečių virvelinei kultūrai.
Ir nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu kilometrinėje eilėje dėl Adolfo Šapokos knygos „Lietuvos istorija” prie knygyno stovėję rokiškėnai norėjo „paskaityti teisybę”. Paskaitė. Ir ką pakeitė toji teisybė?
Kaip rašė į tautinio šventojo rangą keliamas poetas Justinas Marcinkevičius: „Dar viskas gyva, viskas rėkia kapais, muziejais, žaizdomis.” Vis dar gyvename praeičiai, istorijai. Vis dar statome monumentus ir muziejus, bet ne namus savo vaikams, ne ateitį savo valstybei. Paskaičiuokime, kiek kartų šiemet kartojome: „pastatėme paminklą”, „įamžinome atminimą”. O kiek kartų „sukūrėme”, „įgyvendinome”, „pasiekėme”? Tai ko tada verkti, kad atėjus vakarui ištuštėja mūsų miesteliai, kad jau ir Rokiškio daugiabučiuose vis daugiau langų – tamsūs? Ką veikti gyviesiems tarp muziejaus eksponatų naktį?..
Vos prieš mėnesį Sėlynėje prie nugriautos mokyklos griuvėsių buvo pastatytas paminklas 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signatarui Leonardui Grigoniui-Užpaliui. Prieš keletą metų buvau toje mokykloje. O juk ir tuomet būta kalbų, kad reikia garsaus laisvės kovotojo atminimą įamžinti… muziejumi, kad toji mokykla reikalinga bendruomenei. Taip reikalinga, kad vietos girtuoklių keliskart padegta, paversta landyne, kurioje tarp “bambalių” reikėjo prasispardyti takelį.
Yra ir prošvaisčių. Viena gyva istorijos pamoka apie Obelių šilo mūšį: be proginių kalbų, bet su aidinčiais šūviais, autentiškomis uniformomis ir ginklais mūsų rajono žmonėms papasakojo daugiau, nei kelios lentynos dulkėtų eksponatų muziejuose. Obeliuose nusileidęs naujausias Karinių oro pajėgų sraigtasparnis akivaizdžiau nei ilgos uniformuotų senelių kalbos įprasmino, dėl ko pokariu galvas miškuose dėjo mūsų rajono vyrai.
Pamažu bunda visuomenės savisaugos instinktas, suvokimas: tėvynę ne tik šlovinti, ne tik apdainuoti, bet ir apginti reikia. Kad patriotizmas – tai ne paradinis mosikavimas vėliavomis, bet nepatogios tiesos paieškos. Laikas versti stabus ne tik Rokiškio aikštėse ar sostinėje nuo Žaliojo tilto, bet ir paveldėtoje sovietinėje kultūroje. Atsiranda supratimas, kad verslas, žemės ūkis, kultūra negali klestėti okupacijos metais. Kad nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis, informatikas ar bankininkas. Ir tik laisvas žmogus gali kurti…
Gyvendami žaizdomis ir ašaromis, praradimais ir paminklais, pamirštame esminį istorijos tikslą: ne konservuoti pasaulį muziejais, ne kelti ant pjedestalų savus ir svetimus šventuosius, o analizuojant praeities pamokas kurti savo ateitį. Per 26-erius laisvės metus mūsų valstybės laivas plaukė it plaustas ramioje upės tėkmėje. Kol jis lėtai “rabaždinosi” pasroviui, visuomenė turėjo laiko rietis, pjudytis, reformuoti reformų padarinius, statyti ir griauti oro pilis. Dabar istorijos upės tėkmė greitėja, o dugne gausėja aštrių akmenų. Ir pasroviui sutikome nedraugiškus upeivius. Atėjo laikas prisiminti, kur savo sukauptos, bet vis dar neišmoktos istorijos muziejuje tarp vyžų, lovatiesių, spragilų ir „kalavartų” buvome užkišę skaudžią tiesą, jog valstybės plaustą reikia bent jau vairuoti, jame pastatyti šiokią tokią sargybą. Kad ir vėl nereiktų su ašaromis cituoti Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas”: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą, kaip reik tave branginti, tiktai tas pamato, kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju, aš ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju”.
Lina DŪDAITĖ
