Iš pavadinimo jau supratote, apie ką aš čia. Taip, apie tai. Ar savivaldybės administracijos direktorius Valerijus Rancevas, prieš daugiau kaip pora mėnesių sustabdytas neblaivus prie vairo, turėtų atsistatydinti? Ar sunkus jo nusižengimas? Ar kompetencija svarbiau už reputaciją, ar atvirkščiai?
Ir dar vienas kai kam iškilęs klausimas: kodėl fakto, apie kurį visuomenė jau kurį laiką diskutavo, nepastebėjo mūsų vietinė spauda?
Bet pradėsiu nuo pradžių.
FAKTAS. Rugpjūčio 3 d. 7.30 val. ryte Rokiškio savivaldybės administracijos direktorius Valerijus Rancevas sulaikytas neblaivus prie vairo. 0,46 promilės ir prarasta teisė vairuoti automobilį.
VERTINIMAI. Jų ilgai nebuvo. Matyt, niekas nežinojo, policija savo reidų rezultatų irgi nelabai skelbia (asmens duomenų apsauga?), o pačiam direktoriui girtis tokiais dalykais negi norėsis. Bet kažkam, turbūt, parūpo, kodėl vienas savivaldybės vadovų vaikšto pėsčias į visas vietas. Čia jau ylos maiše nepaslėpsi, kaip sakoma. Paskui socialiniuose tinkluose pasirodė buvusio rajono policijos vadovo, po to politiko, o dabar pensininko Stasio Meliūno žinutė-paklausimas vicemerui Antanui Taparauskui apie šį incidentą.
TRUMPAS KOMENTARAS. Jei tai tik žinutė socialiniame tinkle, S. Meliūnas veltui lauks kokios nors vicemero reakcijos, nes anas savo paskyroje seniai užblokavęs visus nepatinkančius. Tarp jų ir šių eilučių autorių. Todėl kartais dėl išsamesnės informacijos tenka kreiptis į draugus ir paprašyti kai ką iš vicemero reakcijų į gyvenimą nukopijuoti bei atsiųsti.
VERTINIMAI II. Po ekskomisaro žinutės tuoj pat sekė viešas paties V. Rancevo laiškas abiejuose vietos laikraščiuose, o tada jau pasipylė vertinimai. Kodėl jų nebuvo anksčiau? Ar viską pavyko taip gerai nuslėpti, kad net opozicija nesuuodė? Ar mūsų opozicija tokia gailestinga, kad net artinantis rinkimams nepraleidžia progos patylėti apie valdančiųjų nuodėmes? Šiuo atveju tenka palikti klausimus neatsakytus.
Meras Ramūnas Godeliauskas, kaip ir priklauso, pasisakė pirmas. Trumpai reziumuojant jo komentaras buvo: „Nepateisinu, bet tęsiu bendrą darbą“. Konservatorių lyderis Vaidas Kužiulis piktinosi ne tiek pačiu faktu, bet labiau tuo, kad koalicijos partneriai nebuvo informuoti. Jo partijos kolegė ir būsima konservatorių kandidatė į rajono merus Ieva Kupčinskienė teigia, jog „sudėtingus, nemalonius sprendimus priimti irgi reikia“, bet kokie turėtų būti tie „nemalonūs sprendimai“ neįvardina. Antanas Vagonis palieka viską paties administracijos direktoriaus sąžinei, kuria, kaip ir V. Rancevu, pasitiki.
Aiškiai matyti, kad kone visi aktyvūs rajono politikai nusiplauna rankas ir būti bent kiek kategoriškesni, atviriau reikalauti administracijos direktoriaus atstatydinimo neketina. Kažkodėl manęs tai nestebina. Bet apie gilesnes nesistebėjimo priežastis gal kitą kartą, kai jau prasidės tikra savivaldos rinkimų kampanija ir ateis metas apžvelgti rajono politinį peizažą.
DABAR MANO KOMENTARAS. Turiu tokią bėdą, kurią prieš komentuodamas privalau prisipažinti. Valerijų pažįstu seniai ir esu matęs įvairiose (daugiausiai nepolitinėse) situacijose. Tiek seniai, kad galiu net čia vadinti vardu. Kai kuriose situacijose galėjau juo pasitikėti gal net labiau negu savimi. Bet buvo ir tokių , kuriose smarkiai nusivyliau. Nepasakosiu, nes tai, kas nutinka teatre, dažnai ir turi likti teatre. Bent taip sako teatro liaudies išmintis.
Kaip publicistas ir žurnalistas turėčiau trokšti kraujo, nes bet kokios permainos yra penas naujiems straipsniams ir naujiems apibendrinimams.
Iš žmogiškųjų pozicijų žiūrint, Valerijus tikrai nėra pats bjauriausias dabartinės valdančiosios daugumos atstovas. Iš jo niekad nesulauksi oponentų niekinimo ar žeminimo, kuo ne kartą nusidėjo kiti pirmieji rajono asmenys. Apie tai esu rašęs. Taip, galbūt jis kiek per daug suaugęs su pareigomis. Žinau, kaip skaudžiai Valerijus išgyveno gal ir ne visai pagrįstą, bet logišką praėjusį atstatydinimą iš administracijos direktoriaus pareigų.
Tai, kad jis po rugpjūčio pradžios įvykio pats neatsistatydino ir nebandė to daryti (apie tai bent jau nebuvo pranešta), mane šiek tiek nuvylė, bet suprantu motyvus, kuriais remiantis buvo padarytas šis sprendimas.
Todėl nežinau, kur šiuo atveju frazėje „Bausti negalima pasigailėti“ dėti kablelį.
DAR APIE SPAUDĄ. Skaudžiausias šioje istorijoje man buvo Stasio Meliūno komentaras po vieno iš skaitytojų frazės apie ketvirtosios valdžios nesidomėjimą tema. Ekskomisaras parašė trumpą frazę: „Ar kartais ne per daug priskaičiavote valdžių mūsų rajone?“
Kirto skaudžiai. Gal net pelnytai. Bet mažėjant skaitytojų, mažėja ir žurnalistų. Nors socialiniai tinklai gerokai palengvina darbą, tie du trys ar keturi žmonės visur nespėja ir visko nesužino. Ką ten mes, jei net politiniai konkurentai ne visada viską sužino.
Taip. Mūsų vietiniai žurnalistai dažnu atveju tampa metraštininkais, o ne problemų kėlėjais ar diskusijų iniciatoriais, bet jie ir be to dažniausiai dirba be savaitgalių ir bemaž be atostogų. Kartais turi būti vienu metu trijuose renginiuose, o po to dar ir visus juos aprašyti. O nei paros, nei savaitės, nei mėnesio neprailginsi. Gal dėl to ir pretenzijų būti kokia nors valdžia dažniausiai nelieka.
Suprantu, tai viso labo kvaili pasiteisinimai. Bet juk ne tik valdininkai, bet ir žurnalistai nori būti suprasti. Ir suprasti teisingai.
