Ateina nelaukta akimirka, kurios vengėme visus 26-erius Nepriklausomybės metus. Apsivalymo laikas. Kai sovietinė sistema pagaliau užleidžia pozicijas netgi tokiose, atrodytų, nesudrebinamose vietose kaip kultūra.
Tarpukario Lietuvoje nebuvo kultūros namų. Nei kaimuose, nei miesteliuose, nei miestų centruose. Tačiau buvo gegužinės, šventės, chorai. Ir net tokie miesteliai kaip Suvainiškis turėjo po gaisrininkų orkestrą. Kiekviename kaime ne po vieną ir ne po du bernus mokėjo griežti armonika ar pūsti klarnetą, čirpinti smuiką. Žinoma, armonikas beigi klarnetus jie pirko už savus, už savus jais mokėsi groti. Ir chorus kūrė patys, ir tautinius drabužius koncertams siuvosi. Laisvalaikis buvo kiekvieno asmens reikalas: kas jį leido pavieniui, kas į draugijas būrėsi. Kas dainavo, kas šoko, kas sportavo ar eiles kūrė.
Sovietmečiu, žinoma, toks laisvalaikio modelis egzistuoti negalėjo. Totalitarinė sistema todėl ir totalitarinė, kad kontroliavo visą savo piliečio gyvenimą: nuo gimimo iki mirties. Ir jo dieną kontroliavo: ką ir kada valgyti, kur ir kada eiti dirbti, kada ilsėtis. „Na rytą kova, petų zacirka, nusmuką kelnias, pas‘mate…” – apie tokią kontrolę dainavo šmaikštūs aukštaičiai. Kaipgi gali būti kažkoks nekontroliuojamas susibūrimas draugėn? O jei ten brandinami planai sovietų valdžią versti? Todėl laisvalaikis buvo griežtai reglamentuotas ir kontroliuojamas. Turint tokį tikslą ir buvo statomi kultūros namai, juose kuriami kultūros darbuotojų etatai. O jau šiems problema, iš kur suburti moterų ir mišrius chorus, kolūkio mechanizatorių oktetą ir kitą egzotiką. Jau nekalbant, kur tie kultūros namai buvo statomi. Paklauskite, kiek Panemunėlio krašto jaunuolių savo pasimatymus skyrė „prie kapų”? Mat Šetekšnų kultūros namus nuo kapinių teskyrė siauras keliukas. Ir šokiai amžino atilsio atgulusių žmonių kaimynystėje kažkada vadinosi kultūra…
Žinoma, dauguma šiandieninių penkiasdešimtmečių-septyniasdešimtmečių tuomet buvo jauni. Prisigalvodavo jaunimas smagios veiklos, įdomesnių švenčių. O ir ką veikti jiems ilgais žiemos vakarais be televizoriaus ir interneto? Dainavo, tautinius šokius repetavo, klausėsi retkarčiais provincijon užklystančių lietuviškos estrados grandų. O Rokiškyje jaunimas „iš po skverno” svaigo dėl „The Beatles” ar vėliau „Nazareth”, „Smokie” ar „Scorpions”… Na tų, kurių plokštelė kainavo daugiau nei buvo mėnesio alga.
Atūžė laisvė. Su ja – ir pasirinkimo galimybės. Šiandien neišeidamas iš namų rokiškėnas gali grožėtis bent dvidešimties skirtingų kolektyvų atliekamu V. A. Mocarto „Rekviem”, internete vežimu vežk mėgstamų grupių naujausių kūrinių. Tų grupių, kurių ir po šimto metų mūsų mieste nebus. Klasikos atgaiva tampa mūsų rajono jaunųjų talentų sukurtas klasikinės muzikos festivalis. Be etatų, nuolatinio finansavimo, be niūkinimo iš šono. Todėl ir kyla klausimas, ką šiandienos žmogui gali duoti kaimo ar miesto kultūrnamis su visais jo etatais? Ir vis dažniau užduodamas klausimas: kodėl mokesčių mokėtojai turi finansuoti kažkieno pomėgį dainuoti ir muzikuoti? Juk mezgėjoms valstybė neperka siūlų ir virbalų, neperka krosnies dailiųjų amatų būreliui, suaugusiems futbolininkams ir krepšininkams trenerių nesamdo.
Sakysite, ir vėl tu, Dūdaite, kultūrą griauni? Na, kokią kultūrą, leiskite paklausti? „Suchaltūrintas” liaudies dainas? Prosenelių prieš šimtą metų kaimo šokiams sukurtas polkutes ir valsus? Su visa pagarba praeities kartoms, mes kol kas tik jų nedidelių pasiekimų atkartotojai. O kur gi šių dienų nuopelnai? Kur rajone bent vienas (neįskaitant muzikos mokyklos, kuriai jie pagal pareigas priklauso) orkestras? Na, nebent pasiekimu galima laikyti tai, kad prieš keletą metų Červonkoje, atidengiant paminklą Lietuvos ir Latvijos partizanams, rajono deleguotas choras, giedodamas valstybės himną, sugebėjo dviem eilutėmis atsilikti nuo orkestro… Finansavimo reikia tiems, kurie turi talentą, žinių ir įgūdžių. Juk Lietuvos operos grandai, baleto šokėjai, virtuozai – reti svečiai savo valstybės scenose. Nes ten, Vakaruose, duonytė gerokai skalsesnė. Kada Rokiškyje koncertavo simfoninis orkestras? Mes net sutalpinti jo neturėtume kur. Še tau ir kultūra. Tad mes, besiblaškydami, ko norime – profesionaliosios kultūros ar saviveiklinio ir neva tautinio kičo tralialiuškų „Mano namas vijokliais apaugęs”, galiausiai neturime nei to, nei kito.
Pripažinkime patys sau: šiuolaikinė kultūra negimsta nei kaimo, nei rajono kultūros rūmuose. Ir be jų, kas norės, tas klausys Violetos Urmanavičiūtės atliekamo Dž. Verdi „Rekviem”, kitiems gal prie širdies bus Radžis, Aliukai ar fonograminės pupytės. Ir vien tai, kad mūsų klausytojas pagal fonogramą besistaipančių menkai apsirengusių „damų” pasirodymą vadina „muzika”, rodo, kad per penkiasdešimt metų centralizuota ir valstybės prižiūrima bei proteguojama kultūra mūsų liaudžiai taip ir neįpūtė… nei kultūros, nei elementaraus skonio. Žodžiu, valstybinis kultūrinimas patyrė visišką fiasko.
Internautai pyksta; duokite mums Rokiškyje naują, gerą chorą. O kam jo reikia? Kas eis į jo koncertus, leiskite paklausti? Va, pernai atvažiavo puikus choras iš sostinės. Žiūrovų buvo tiek, kad net už kelionę choristai pinigų vargu ar susirinko. Šie skambūs norai – tik dar viena iš sovietmečio paveldėta bėda, taikliai apibūdinama anekdotu: „sušelpkite akląjį spalvotam televizoriui. Visi turi, o aš ne…” Kitaip sakant, nesvarbu, kam reikia, svarbu kad būtų… Čia ir dabar. Chorą, ir staiga!
Lina DŪDAITĖ
