Trečiąją mezginių kolekciją pristačiusi tautodailininkė, “Nykštuko” lopšelio-darželio auklėtoja Virginija Valiukienė mano, jog mezgimas, kaip kūryba ir saviraiškos priemonė, į jos gyvenimą atkeliavo neatsitiktinai.
Šios moters močiutė Kazimiera Kanopienė labai mėgo megzti. Ji ne tik išmokė anūkę, kaip iš siūlų sukurti originalių drabužių, bet ir dovanojo jai senovėje naudotus mezgimo, nėrimo priedus. Specialiomis mezgimo šakutėmis numegztos suknelių detalės, pasak V.Valiukienės, atkreipia dėmesį.
Kolekcijas mezgimas prasidėjo nuo spalvingų kepurėlių “Nykštuko” lėlių teatro vaikams. “Repetavome naują spektaklį. Su lėlėmis vaidinantiems vaikams pasiuvome juodus drabužėlius. Jie scenoje atrodė labai niūrūs. Sugalvojome papuošti vaikus megztomis spalvingomis kepurėlėmis”, – pirmuosius darbelius prisiminė ponia Virginija. Po jų sekė “Baltoji” kolekcija, numegzta gražiausioms metų šventėms – Kalėdoms. V.Valiukienės žodžiais, per šventę vaikai aprengiami plonais drabužėliais, todėl sušąla. Tuomet jai kilo mintis numegzti jiems šiltesnį apdarą – ir patogu, ir gražu. Pasirinko žiemos spalvą – baltą. Šioje kolekcijoje – drabužėliai ne tik mergaitėms, bet ir berniukams.
Antroji tautodailininkės kolekcija taip pat skirta mažiesiems auklėtiniams. Spalvingi drabužiai su apmegztais skėčiais pristatyti “Nykštuko” projekto “Spalvos” metu. O trečioji išplaukė iš antrosios: puikiai scenoje atrodančiomis mergaitėmis grožėjosi jų motinos ir net pareiškė norą kartu su dukromis demonstruoti mezginius. “Galva visada kupina minčių. Jei parduotuvėje pamatau siūlus ir jie man patinka, iš karto gimsta kūrybos idėjos”, – prasitarė ponia Virginija. Megzti sukneles pagal užsakymą ji sakė labai nemėgstanti. “Žmogus nurodo, ko norėtų. Nepatinka kurti pagal kitų sumanymus. Nebent sunkėjantis gyvenimas priverstų prisidurti prie algos”, – svarstė tautodailininkė. Savo kolekciją ji pristato įvairiuose renginiuose, šventėse.
Dalia Zibolienė
