Prieš septyniolika metų „Pumpurėlio“ lopšelis-darželis vienas pirmųjų šalyje pradėjo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Per šį laikotarpį rūpestingos darželio darbuotojų rankos į gyvenimą išlydėjo per šimtą rajono mažųjų su negalia. Jų likimai skirtingi – vieni sėkmingai mokosi ar dirba, kiti, kuriems gamta užkrovė itin sunkios negalios naštą, tapo specialiųjų mokyklų, pensionatų globotiniais. Kaip besusiklostytų tolesnis šių vaikų gyvenimas, aišku viena – darželis mažiesiems tapo vilties namais, o jų šeimoms – didžiule paspirtimi.
Netikėjo
„Darželio grupių kūrimas vaikams su specialiaisiais poreikiais buvo didžiulis iššūkis: reikėjo įveikti ne vieno rajono valdininko pasipriešinimą, neįgalių vaikų tėvų baimes ir abejones“, – apie darbo su neįgaliaisiais vaikais pradžią, tolimus 1992-uosius, prisiminė „Pumpurėlio“ vadovė Zita Matuzonienė. Sovietmečiu, nepaisant oficialiosios panegirikos apie kiekvieno didžiosios tėvynės žmogaus vertę, teikiamas socialines garantijas ir lengvatas, neįgalieji ir jų šeimos buvo nustumti į visuomenės užribį. Mažylis su sunkesne negalia tapdavo šeimos „kryžiumi“, nes jo tėvai teturėjo dvi galimybes: arba atsisakyti vaiko ir palikti jį valdiškiems globos namams, arba aukotis ir auginti bei ugdyti vaiką patiems. Kurią išeitį tėvai bepasirinkdavo, vis tiek sulaukdavo visuomenės pasmerkimo. „Šeimos, auginančios neįgalius vaikus, buvo susitaikiusios su savo skausmu ir nesitikėjo, kad jų našta ir rūpestis palengvės“, – pasakojo Z.Matuzonienė.
Tėvams trūko ne tik visuomenės paramos, bet ir elementariausių įgūdžių, žinių, kaip rūpintis ir ugdyti neįgalų vaiką. Todėl nemažai šių mažylių retai peržengdavo namų slenkstį, kai kurie jų buvo užguiti ir apleisti. Ypač skaudi vienos mergaitės istorija: vieninteliai jos draugai namuose buvo… pulkelis vištų. „Tėvams trūko elementarių žinių, kaip sutvarkyti vaiko negalios dokumentus, tinkamai pasirūpinti sveikata“, – pasakojo direktorė.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Lina Dūdaitė
