TĘSINYS
Apie mišką „prauliojusį“ eigulį
Kronikos autorės A. Mieliūnaitės nuomone, nepriklausomoje Lietuvoje labai svarbi buvo miškininko profesija, o eiguliams kelti aukšti moraliniai reikalavimai, nes reikėjo išnaikinti išplitusias medienos vagystes.
Meškabalės eiguvos eigulio trumparegiškumą J. Mieliūnas pavaizdavo rankraštyje išlikusiame apsakyme „Jį „gaspadoriai“ sugadino“. „Jaunas eigulys Jukna Pilypas, pasižymėjęs klusnumu, drausmingumu ir atsidavimu pavestoms pareigoms, įkalbėtas žmonos, pasiduoda gaspadorių meilikaujančiam kvietimui dalyvauti jų suruoštuose boliuose. Bet kvietėjai gaspadoriai nesnaudė ir veltui laiko neleido. Kol Pilypas su žmonele pas vieną gaspadorių uliavojo, kiti gaspadoriai kirto Meškabalės ilgaliemenes pušis, egles ir tyliai naktį slėpė jas kluonuose po šiaudų prėslais, po ledu ežeruose ir lentpjūvėse. Nors girininko perspėtas apie medienos vagystes, Pilypas dar vis negalėjo patikėti, kad prauliavojo jam pavestą mišką.“
Kankino baimė, nežinia
Miškininko duktė tyrinėja, kaip sekėsi jos tėveliui gyventi ir dirbti okupuotoje Lietuvoje. Kaip ir visus Lietuvos žmones, jį kankino baimė, neaiškumas dėl rytojaus, dėl savo padėties. „Nuo pat pradžios Lietuvos nepriklausomo gyvenimo turime nemaža atsitikimų, kad miškų pareigūnai, grynai už ėjimą savo pareigų, draudimą savivaliauti ir naikinti krašto turtą – mišką, piktadarių buvo nužudyti“, – rašo J. Mieliūnas straipsnyje „Lietuvos gyvenimui keičiantis“.
„Valstybinės santvarkos pasikeitimo laikotarpy, taigi ir dabar, tokių kerštavimų ir grasinimų dar padaugėja. Už rūpestingą pareigų ėjimą tarnautojas koliojamas smetonininku, buože ir pan., grasinama, kad praneš aukštesnei vyriausybei. Šiuo atveju mes turime būti sąmoningi ir žinoti, kad visoks palaidas elementas, piktadariai, savavaliautojai dabartinės vyriausybės anaip tol nėra toleruojami. Tik būkime teisūs, o jokie grasinimai, skundai ar pan. tikrai neturės atgarsio. Naujoji Lietuva, jei ji bus darbo Lietuva, ir jei lietuvis joje ras sau vietą gyventi, tai ji bus mūsų Lietuva. Mūsų Ministeris [A. Kvedaras] yra pasakęs: „Visi būkite savo vietose ir dirbkite su dviguba energija.“ Tai ir yra kelrodis dabartinėje padėtyje.“
Kronikos autorės nuomone, jei straipsnis „Lietuvos gyvenimui keičiantis“ yra susitaikymas su esama padėtimi, tai apsakymas iš dvarponių eigulių gyvenimo „Įspėta piliakalnio mįslė“ yra patriotiškai kovingas. Motiejus Taribaldžius, sulenkėjusių ponų paskirtas Užubalių miškų prižiūrėtoju, užsnūdęs iš nuovargio ant piliakalnio po šimtamečiu ąžuolu sapnuoja sapną apie savo mylimą piliakalnį. Sapne jis atsiduria atsivėrusioje po ąžuolo kamienu angoje, kurios viduryje stovi didelis akmens sostas…
„Ant to sosto sėdi moteris, nuometu aprišta galva ir užrištomis tuo pačiu nuometu akimis. Prie kojų stovi prišlietas skydas su vyties ženklu ir ten pat guli galvą aukštyn pakėlęs geležiniais šarvais apkaustytas vilkas. Aplink sostą ant pabalnotų žirgų sėdi visi, kaip vienas, šarvuoti… raiteliai. Vilkas pažadina sėdinčią moterį, o ji prabyla į Taribaldžių: „Tautos vadams pradėjus svetimus dievus garbinti…, liko visa Lietuva ir mano šaunieji kariai be vadų. Tie, kurie prie savo tikrųjų vadų Baltijos ir Juodojoj jūrose girdė šiuos savo žirgus, dabar čia jau penktą amžių miega letargo miegu… Pabus jie tik tada,… kada visa Lietuva, prisidengusi šitokiu skydu (parodė stovintį) savo krūtinę, išvys šalies engėjus ir pastatys ant šių piliakalnių tokias pilis, kurių jokie priešo ginklai neįveiks… Laisvės trimito garsai prikels šauniuosius karius ir vėl jie iškels Lietuvos garbę ir galybę. Taigi dirbkite, kovokite tik už Lietuvą ir lietuvių tautą!“ – ištrauka iš apsakymo „Įspėta piliakalnio mįslė“.
1940-ųjų birželį Lietuvoje pradėta uždarinėti laikraščius ir žurnalus. Tų metų rugsėjį išėjęs dvigubas, 8–9, žurnalo „Mūsų girios“ numeris buvo paskutinis dienos šviesą išvydęs prieškaryje. Į jį buvo nusiųstas J. Mieliūno straipsnis „Miškininkai žemės reformos talkoje“. Jame rašoma, kaip sėkmingai vyksta Rokiškio apskrityje žemės reformos darbai, „prie kurių kaipo talkininkai yra prisidėję dauguma Rokiškio miškų urėdijos girininkų ir žvalgų. Jei anksčiau tie darbai užtruko keletą metų, tai dabartinė Liaudies vyriausybė tą „amžiną darbą“ ryžosi padaryti per keletą savaičių. Kai atsirado prie valdžios vairo sumani ranka, tada atsirado ir žmonių, kurie didžiausiu jai pritarimu ir darbu padėjo išjudinti tą amžiną stabdį, kurio smetoniškos vyriausybės „galvos“ negalėjo išjudinti“,– sužavėtas reforma straipsnyje rašė J. Mieliūnas. O jo dukra A. Meliūnaitė priduria: „Gauti nuosavą žemės sklypelį buvo sena valstiečio svajonė, „sklypelį, kurio ne tik jie, bet ir jų tėvai dar nėra turėję!“
Varžytynėse – lyg silkių statinėje
Kronikoje rašoma, jog straipsnio „Kaip vyko valstiečių aprūpinimas miško medžiagom Rokiškio miškų urėdijoje“ rankraštyje J. Mieliūnas pastebi, kad, pasikeitus santvarkai, pasikeitė į gerąją pusę ir valstiečių aprūpinimas kuru: „Vietoje tų nelemtų miško medžiagų varžytynių, kuriomis piktinosi ne tik valstiečiai, bet ir daugumas pažangesnių mūsų tarnautojų, kad norėdamas nusipirkti glėbį kuro bei vieną kitą rąstgalį, turėdavo nuo ankstyvo ryto išbūti savo „konkurentų“ tarpe suspaustas kaip silkė bačkoje, išdraskytomis sagomis prisiristi prie stalo ir visas sušilęs su plakančia širdimi pasirašyti varžytynių lape.“
Miškininko duktė A. Mieliūnaitė pastebi, jog lojalumas naujajai vyriausybei būdingas ne tik jos tėvui, bet ir nemažai inteligentijos, taip pat vargingosios visuomenės daliai. „Daug kas tikėjo iliuzijomis, kad Lietuva gaus bent kultūrinės autonomijos statusą, nors ir įeis į Sovietų Sąjungos sudėtį, o gyvenimas bus geresnis nei Smetonos Lietuvoje, kurios valdžia buvo labai atitrūkusi nuo liaudies. Apie realią Stalino diktatūros padėtį mažai kas žinojo ir tuo domėjosi. Tuo metu Europoje vyravo dvi globalinės ideologijos: komunizmas ir nacizmas“, – kronikoje svarsto A. Mieliūnaitė.
Jos nuomone, komunizmui, skelbusiam laisvės, lygybės, brolybės principus, simpatizavo daugelis to meto inteligentų, ne išimtis buvo ir jos tėvelis J. Mieliūnas. „Komunistais dėdamiesi, raudonus bantus įsirišę, nors apie komunizmą neturėdami mažiausio supratimo, pradėjo veikti…“ – rašė J. Mieliūnas straipsnyje „Lietuvos gyvenimui keičiantis“ apie iškreiptą komizmo supratimą. „Vienas skundžia girininką, kad jis blogesnį už kitą ir brangiau mišką pirko arba jį medžiojant ar žvejojant pašovė, trečias – urėdą, kad jo žemės ar pievos dalį paežerėje atėmė… Tas ar anas vienokiai ir kitokiai partijai prigulėjo – šautuvus laiko, Raudonąją Armiją šmeižia… Bet protingas raudonarmietis jam šaltai atsako: „Nieko nepadarysi, buvo toks įstatymas…, čia ne mūsų dalykas, dabar taip blogai nebebus ir pan.“
Pažadėtojo komunizmo iliuzijos subliuško 1940-ųjų rudenį, visi žmonės galutinai praregėjo tik 1941 m. birželį, kai prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai ir trėmimai į Sibiro platybes.
Palikimas – arčiau gimtinės
Šaknis įleidusi tolimoje Klaipėdoje A. Mieliūnaitė motinos išsaugotus tėvelio daiktus, straipsnių rankraščius, įrištus žurnalus perdavė Rokiškio krašto muziejui. „Jaunystėje išvykau studijuoti į Vilnių, baigusi bibliotekininkystę gavau paskyrimą į Klaipėdą. Bibliotekininkės darbas manęs nežavėjo, nes iš jo nebuvo galima pragyventi, todėl ieškojau kitokių galimybių. Rygos universitete baigiau vokiečių kalbos ir literatūros studijas. Įsikūrusi Klaipėdoje, gyventi į pajūrį prisikviečiau ir pusantrų metų jaunesnę seserį, ir mamą, o tėvelio palikimas turėtų būti arčiau jo gimtinės“, – pasakojo 80-metė mūsų kraštietė.
Ją ypač sujaudino tarp rankraščių rastas 1933 m. sausio 1 d. datuotas lapelis „Atmink“, kuriame surašyti dešimt jos tėvo dorovės principų: būti savo vardo vertam; sekti savo nusistatymų vykdymą; dirbti savo ir krašto naudai; grūdinti kūną ir stiprinti valią; kalbose ir darbuose tik reali tiesa; blaivumas, mokslas ir dora; nei vienos sekundės tinginiui; laisvadieniai – knygai, muzikai, sportui, dailei ir menui; ramaus būdo stiprinimas, santaika šeimoje ir su visais; darbas ir taupumas. Teksto pabaigoje krepinys“ „Prašau, man padėk Dieve! O aš stengsiuos!“ Kroniką rašiusi duktė sakė, jog jai norėjosi iš nedidelių detalių sukurti brangaus žmogaus paveikslą, atspindintį jo asmenybę, pažiūras ir per vienos šeimos likimą nupiešti viso laikotarpio paveikslą.
