Išvažiuoja iš Rokiškio, palieka teatrą, skiriasi… Miestą išgarsinęs ir čia pripažintas režisierius, vienas „Ambrozijos“ narių Jonas Buziliauskas vis garsiau skambančių tokių kalbų kol kas viešai nekomentuoja. Plačiau kalba tik apie teatro reikalus ir neigia kalbas, kad paliks aktorius… Šiandien puse etato dar dirba Kultūros centre, bet spektaklius stato Klaipėdoje bei Telšiuose. „Aš esu Tigras. Arba dabar, arba niekada… turiu kažką įdomaus padaryti sau“, – sakė J.Buziliauskas.
Rokiškiui – ne dėl pinigų
Šiandien „laisvu nuo darbo metu“ Jonas gyvena Klaipėdoje. Tačiau tikino, kad Rokiškio visiškai palikti neketina, nors čia teturi pusę režisieriaus etato ir gauna labai menką šiems laikams algą. Pašnekovas didžiuodamasis kalba apie Rokiškio teatrą, kurį jau senokai perėmė iš Jono Korenkos. „Teatras tarp mėgėjų yra pasiekęs aukštumas: kasmet tampam laureatais, apdovanojami statulėlėmis, važiuojam į užsienį“, – sakė pasaulį su spektakliais išmaišęs režisierius.
Nors dėl pinigų stygiaus šiandien tenka atsisakyti daugelio kelionių ir idėjų, tačiau ir šiemet Jonas planuoja darbus Rokiškio teatre: jei bus galimybė, važiuos į festivalį Gruzijoje, mintyse – du spektakliai. Vienas jų – istorinis su jaunesniais aktoriais. „Gal tai bus misterija, bet kol kas nežinau. Skaitau Putiną, Krėvę, Marcinkevičių, tad išsirinksiu artimiausiu metu“, – sakė režisierius. Kitas spektaklis – Jono itin pamėgto A.Čechovo, kuriam šiemet sukaktų 150 metų, vienaveiksmė pjesė „Jubiliejus“. Ji, anot režisieriaus, jau pradedama repetuoti. Tuo tarpu „Amerika pirtyje“, kurią Jonas kūrė Tūkstantmečio dainų šventei ir kuri išrinkta vienu iš keturių geriausių praėjusių metų pastatymų Lietuvoje, Rokiškyje pirmą kartą bus parodyta priešpaskutinį šio mėnesio savaitgalį. „Rokiškiui spektaklius statau ne dėl pinigų, o dėl kolektyvo, kuris man artimas ir su kuriuo daug pasiekiau. Gal kolektyvą būtų galima atiduoti kitam režisieriui, bet jo nėra“, – svarstė J.Buziliauskas. Režisierius su Rokiškiu šiemet sieja ne tik porą spektaklių, bet ir tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Interrampa“, ir jaunimo teatrų festivalį istorine tema, ir nuolatinį pagalbininką verslininką Leonardą Šablinską . „Tai ne tik spektakliai, bet ir istorinės edukacijos, moksleivių teatrų konkursas“, – planais dalijosi kūrėjas. Jis sakė: „Nenoriu, kad teatras mirtų. Neleisiu, kad taip atsitiktų, nes čia yra daug aktorių, kurie nori ir gali vaidinti. O parodyti spektaklį jie gali ir be manęs“.
Apie tai, ką pats patyrė…
Kodėl jis šiandien „viena koja“ jau Klaipėdoje? Anot rašinio herojaus, tai lėmė ne viena aplinkybė. „Pirmiausia, noras daugiau uždirbti ir savęs ieškojimas“, – nuo asmeniškesnių klausimų išsisuka talentingas režisierius. Jo visi vaikai iš pirmosios santuokos gyvena prie jūros, o šių metų antrąją dieną šešių vaikų tėvas sulaukė ir pirmojo anūko… Klaipėdoje kartu su sūnumi Simu šiandien Jonas plečia Klaipėdos „Rebus“ teatro veiklą: su aktoriais profesionalais stato spektaklį pagal Eugenijaus Griškoveco pjesę „Miestas“. Ji – apie žmogaus gyvenimo amžiaus krizę, norėjimą kažko, ko nė pats nežino, moterų ir vyrų nesusikalbėjimą bei skirtumus. Jonas prisipažįsta, kad visuomet kuria spektaklius apie tai, kas jam artima, ką pats patyrė, suvokė. „Bet labai svarbu, kad suvoktų ir žiūrovas, todėl aš nemėgstu svaičioti aukštomis frazėmis“, – sakė režisierius. Jo tikslas – priversti žiūrovą galvoti, jį pravirkdyti, šokiruoti.
Su „Ambrozija“ irgi turi darbo
Dar vienas miestas, kur mūsų režisierius labai geidautinas – Telšiai. Čia jau pastatė du spektaklius, o iki kovo pabaigos planuoja parodyti ir S.Čiurlionienės – Kymantaitės „Pinigėlių“ premjerą. Šiemet planuose dar pora pastatymų su „Rebus“ teatru – vienas Fausto, kitas emigracijos tema. Pašnekovas taip pat sulaukė pasiūlymų dirbti Jurbarke, tačiau visiems norams aprėpti kol kas trūksta laiko. Juolab, kad koncertai vyksta ir su „Ambrozijos“ grupe. „Užsakymų prieš Naujuosius turėjome pakankamai padoriai, rudeniniai turo koncertai taip pat įvyko visi, pavasarį irgi matyt važiuosim“, – sakė humoristas ir priminė, kad šiemet „Ambrozija“ švenčia dvidešimtmetį.
Kada, jei ne dabar?
Labiausia režisieriui stinga laiko ir pinigų. Jei užpuola depresija, jis eina į mišką arba prie jūros. Jonas sako, kad jam padeda vienatvė. Ir dar: labai įkvepia mažieji vaikai – Arnas ir Ūla iš antrosios santuokos. “Jie paprasti, betarpiški, atviri, neturi jokių blogų minčių. Tokie, kokie nesam mes, suaugę žmonės“, – atviravo menininkas. Norintiems tobulėt ir kažką suvokti, jis siūlo skaityt geras knygas, žiūrėti gerus spektaklius. Tik pačiam tobulėjant diena iš dienos, atsiranda poreikis kurti, gimsta naujų spektaklių idėjos. „ Atėjo Tigro metai, o aš esu Tigras. Arba dabar, arba niekada… turiu kažką įdomaus padaryti sau. Jei tik egzistuosiu, kaip ir daugelis žmonių tapsiu pesimistu. Turiu nepasiduoti artėjančiai senatvei, depresijai, nepritekliams, turiu kovoti, ieškoti ir atrasti. Gyvenime turi būti vidinis konfliktas – tada įdomu, tada yra prasmė“, – sakė Jonas Buziliauskas.
Reda Milaknienė
