Šiomis dienomis minimas poeto ir kunigo Antano Strazdo 250 metų jubiliejus. Nors kiti, gyvenę ir rašę prieš kelis šimtmečius, pamiršti, tačiau legendinė, į rėmus netilpusi Strazdelio asmenybė ir šiandien domina istorikus, kūrėjus, paprastus žmones…
Biografijos faktai
Tikrų A.Strazdo biografijos faktų likę labai mažai, todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo pusiau legendiniu asmeniu. Poetas ir kunigas. Tiksli poeto gimimo data nėra žinoma: spėjama, kad tai 1760 m. kovo 9 diena. Poetas gimė Astrave (dabar Margėnai), Rokiškio rajone.
Gimė jis baudžiauninko šeimoje. Vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Mokėsi Kurše, paskui Krėsdavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur po 9 mėnesių buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ 1828 m. liepos 10 d. poeto kunigavimas suspenduotas, jis uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Savavališkai iš jo pasitraukęs 1829 m. grįžo į Kamajus. 1833 m. mirė po ilgos ligos, palaidotas Kamajuose.
Gyvam esant išleistas tik vienas poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.), kurį sudaro 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Viena A.Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“ prieš šv. Mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien.
Unikalūs dokumentai
Krašto muziejus saugo Kamajų bažnyčios archyvą, kuriame galima rasti žinių apie tai, kaip A.Strazdas atliko kunigo pareigas parapijoje, taip pat unikalių dokumentų, tarkim, apie kunigo pareigų suspendavimą. Lenkiškai rašytame dokumente užfiksuota, kad jo „jokiu būdu negalima leisti prie altoriaus“. Tačiau „griekai“ – nenurodyti. Anot Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, A.Strazdas neatitiko kunigų luomo reikalavimų: jo gyvenimas tilpo lūšnose, suplyšusiose sutanose, poezijoje, kurios ir dabar nepamirštame. Jo giesmė „Pulkim ant kelių“, pirmą kartą lietuviškai sugiedota Obeliuose ir Rokiškio bažnyčioje, vėliau paplito ir iki šiol giedama bažnyčiose. Net garsusis vargonų mokyklos steigėjas čekas Rudolfas Lymanas mokė savo mokinius šitos giesmės.
„Jei žmogus palieka pėdsaką, tai muziejuj net ir po 250 metų vis kas nors atsiranda, niekas niekur nedingsta“, – mano p. Mackevičienė. Kitas dokumentas liudija, kad A.Strazdas buvo labai įsiskolinęs parapijiečiams. Dėl skolų už lūšnos remontą, sutanos lopymą, kalvio darbus per varžytynes pardavus gyvulius buvo uždirbta 15 rublių ir 35 kapeikos. Apie tai raportu klebonas informavo vyskupą, todėl šis dokumentas ir užfiksuotas. Jis, anot p. Mackevičienės, vaizdžiai parodo A.Strazdo gyvenimo būdą ir „turtus“.
A.Strazdas buvo spalvinga konfliktinė asmenybė. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dėl savo charakterio, meilės neturtingiesiems ir pomėgio rėžti tiesą į akis jis nuolat buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o savo kilme būdamas varguomenės žmogus juo išliko iki pat mirties.
Portretas iškeliavo
Muziejuje, be dokumentų, taip pat XX amžiaus pradžioje leistų poeto knygelių, saugoma skulptoriaus Vlado Žuklio sukurta Strazdelio skulptūra. Galėjo būti ir Eduardo Riomerio tapytas Strazdelio portretas, tačiau Rokiškio grafas Pšezdzieckis jį padovanojo Kaune kuriamai Čiurlionio galerijai. Vedėja O.Mackevičienė neslepia: „Gaila, jog paveikslas iškeliavo į Kauną, nes jis galėjo būti dvaro puošmena.“ Juolab kad, amžininkų pasakojimu, atkurtame Strazdo portreto fone – Rokiškio dvaras, tvenkiniai, pastatai, todėl paveikslas labai vertingas istoriniu požiūriu. Muziejininkė yra girdėjusi kalbų, kad planuota atkurti Strazdo autentiškąjį veidą pagal kaukolę, tačiau tai nebuvo padaryta. Istorikė mano, kad kunigo Strazdo gyvenime šou elementų ir taip pakako.
Nors oficialiai nepatvirtinta, yra žinių, kad poetas turėjo sūnų. Jubiliejaus proga Kamajų A.Strazdo gimnazijoje išleistame laikraštyje rašoma: „Ne tik su kunigais, bet ir su vyskupais jo nei kiek nesiskaityta. Kai vyskupas jį ėmė barti už sūnų, jis atsakęs: “Dvasiškas tėve, kad ir Dievas turėjęs sūnų. Tai ką jaunus paprastus žmogelius už tai kaltinti.“
Nepagarbiai pasielgti neleido
1933 m., kai nuo Strazdelio mirties buvo praėję 100 metų, Kamajuose jam atidengtas paminklas. Anot seniūno Vytauto Vilio, įdomi jo sukūrimo istorija. Mat iš pradžių kunigija tarpusavyje pasitarė, kad „atlaikys mišias ir taip paminės“, nes Strazdas ėjo prieš kunigus ir turtuolius, apskritai buvo tolokas pavyzdingam kunigui. Tačiau Kamajėlių dvarininkas šviesuolis Indriūnas taip nepagarbiai su poetu pasielgti neleido: jo iniciatyva kartu su J.Tumu – Vaižgantu visoje Lietuvoje buvo renkami pinigai paminklui. Tiesa, atidengiant paminklą dalyvavo visa tuometinė Rokiškio valdžia, kunigija, poetas Liudas Gira. Šie faktai užfiksuoti muziejuje saugomose fotografijose.
Didžiausias įamžinimas
Vis dėlto seniūnas V.Vilys mano, kad 2005–aisiais Strazdo įkėlimas Kamajų herban – didžiausias poeto įamžinimas. Buvo įvairiausių minėto herbo variantų, kol jame atsirado paukštis strazdas, simbolizuojantis liaudies mylimą ir turtuolių nekenčiamą dainių.
Tikroji A.Strazdo gimimo data nežinoma, ji sąlyginė. Anot p. Vilio, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, jis gimęs tarp 1755–1763 m. kovo 9 dieną, todėl jubiliejams skaičiuoti pasirinktas viduriukas – 1760–ieji. Seniūnas sakė, jog neaišku ir tai, ar Kamajų kapinėse, kur stovi antkapinis paminklas poetui, yra tikroji palaidojimo vieta. Tiesa, kad jis palaidotas šiose kapinėse, neabejojama.
Pasididžiavimo jausmas
Gimnazija, kuriai A.Strazdo vardas suteiktas 1963–iaisiais, rūpinasi ne tik poeto kapo priežiūra. Čia vyksta ir dauguma A.Strazdui skirtų renginių: kovo 9 d. su menine programa buvo atvažiavęs aktorius Ferdinandas Jakšys, o ketvirtadienį gimnazijoje vyko šventė „Strazdo giesmė“, kurioje dalyvavo svečiai iš Kupiškio ir Karsakiškio (Panevėžio r.) pagrindinės mokyklos, kurios taip pat pavadintos Strazdelio vardu. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Olivija Saranienė, klausiama apie poeto atminimo išsaugojimą, pasakojo ne tik apie muziejų, kur kaupiamos knygos apie A.Strazdą, daugybė atmintinų renginių fotografijų, poetui skirtų spektaklių. „Kovo 9-ąją, kai buvom bažnyčioje, pirmą kartą supratau, kad mūsų vaikams A.Strazdas yra svarbus. Tvyrojo tyla ir susikaupimas“, – sakė mokytoja. Ji neabejoja, kad kiekviename jų, kamajiškių, slypi pasididžiavimo, įsipareigojimo jausmas. O poetas, pašnekovės žodžiais, įdomus visų pirma todėl, kad prieštaringai vertinamas, kitoks. Tai ne Salomėja Nėris ar Maironis. A.Strazdo vardo, anot O.Saranienės, neįmanoma eksploatuoti kūryboje: šiuo atveju itin svarbi asmenybė, kurios dvasia ir stengiamasi ugdyti jaunus žmones.
Reda Milaknienė