„Vaikštote po miškus ir švilpaujate“, – ne kartą tokį miškininkų darbo vertinimą sako girdėjęs Vyžuonos girininkijos girininkas Virginijus Blažys. Jo nuomone, tokios mintys kyla žmonėms, neragavusiems miškininko duonos. Miške darbo niekada netrūksta: biržių žymėjimas, žvėrių apskaita, miško apsauga nuo gaisro, medžių kirtimas, jų atsodinimas, inkilų kėlimas, poilsiaviečių rengimas, šiukšlių rinkimas, miško teršėjų tramdymas…
Nei didelė, nei maža
Vyžuonos girininkija, viena iš septynių Rokiškio miškų urėdijos girininkijų, apima apie 5 tūkst. ha. Beveik pusė jų, tiksliau 48 proc., priklauso valstybei ir yra prižiūrimi urėdijos specialistų, kiti – jau grąžinti ar dar tik ruošiami atiduoti savininkams. “Palyginti su kitomis rajono girininkijomis, esame nei didelė, nei maža girininkija – per vidurį. Mūsų miškai driekiasi per Rokiškio kaimiškąją, Juodupės ir Obelių seniūnijas”, – apie savo valdas sakė girininkas Virginijus ir išvardijo didžiausius miškus – Vyžuonos, Bajorų, Ignotiškio, Gylių, Sniegių, Bakūriškio, Rubikių, Gerbalių. Juose daugiausia auga spygliuočiai medžiai – eglės ir pušys, užimantys beveik 80 proc. valstybinių miškų teritorijos. Trečiasis pagal populiarumą – beržas, augantis 14 proc. miškų teritorijos, kur kas retesni juodalksniai – vos 3,5 proc.
Lūšies pėdsakai
Paklaustas, kuo garsūs Vyžuonos girininkijos miškai, p. Virginijus ilgokai mąstė, vartė įvairius dokumentus, leidinius, ataskaitas. “Meškų sutikti neteko, jos mus aplenkia”, – šypsojosi prisiminęs kolegos Pandėlio girininko Aido Rinkevičiaus pasakojimą, spausdintą projekto “Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos” publikacijoje “Kazliškio giriose – legendos ir gamtos turtai”. Miškininkai Vyžuonos miškuose sutinka šernų, briedžių, elnių, stirnų, kiškių pėdų, pastebi šiuos žvėris. Labai retai užklysta vilkai. Prieš kelerius metus p. Virginijus sakė matęs ir lūšies pėdsakus – apvalius, keturpirščius, be nagų žymių: katės vaikšto įtraukusios nagus. Tačiau šią žiemą tokių pėdsakų aptikti jam nepavyko. “Kiekviename miške yra įvairiausių paukščių, žvėrelių, augalų, tik kartais nepasiseka jų pamatyti, pastebėti”, – įsitikinęs miškininkas. Anot jo, tik Vyžuonos miškuose jis pamatė gana retai spygliuočių miškuose sutinkamą paukštį – pilkąją meletą. Dar labiau nustebo pastebėjęs miške kukutį – strazdo dydžio paukštį, ant galvos turintį išskleidžiamą dviejų eilių plunksnų kuoduką.
Legenda apie eigulį
Miškininko karjerą pradėjęs Suvainiškio girininkijoje p. Virginijus sako, jog Pandėlio krašto miškuose vyrauja lapuočiai: beržas, uosis, juodalksnis, drebulė, Vyžuonos girininkijoje – spygliuočiai. Lygindamas miškus girininkas pirmenybę teikia spygliuočiams. “Stabtelėjęs miške minutėlei, žiūrėdamas į šimtamečių eglių, pušų kamienus, pajunti gamtos galią, stiprybę, amžinybę”, – mintimis dalijosi miškininkas. Filosofinius pasvarstymus apie miškus jis tęsė rodydamas Genovaitės Lasinskaitės – Martinonienės legendų, padavimų ir nutikimų knygą “Tikros išgalvotos istorijos”. Joje kraštietės eiliuota “Gerbalių legenda” apie eigulį Mykolą, kurį už išmintį, gerumą, darbštumą, pagalbą nelaimei ištikus bei gydymą mylėjo ir gerbė visi apylinkės žmonės. Nuo seno miškas žmonėms buvo didelė vertybė, todėl ir juos prižiūrintys žmonės buvo ypač gerbiami, pasakojimai apie juos sklido iš lūpų į lūpas.
Medžio ir žmogaus gyvenimai – panašūs
Lyrinius pasakojimus apie mišką pakeitė žemiški, o tiksliau – ūkiški reikalai. Šiemet girininkijos miškuose planuojama nupjauti 9 tūkst. kub. m medienos. “Per trejus metus kirtavietės bus atsodintos”, – patikino girininkas bei pridūrė, jog šiemet Vyžuonos girininkija žada atsodinti daugiausia miškų.
Ponas Virginijus sako privalantis paminėti Rubikių eglyną, apie kurį pirmą kartą perskaitė dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Gamtos vadovėliuose Rubikių miškas minėtas kaip našiausias Lietuvos eglynas: iš jo hektaro būdavo prikertama iki 800 kub. m medienos. Deja, dabar eglyne vertingesnių medžių likę tik pakraščiuose. Medžius sunaikino pavojingi kenkėjai – kinivarpos. “Miškas buvo senas, eglių šaknys paviršinės, todėl vabalai graužikai pasirinko būtent juos. Medžio ir žmogaus gyvenimas kažkuo panašus: ligos puola silpnesniuosius”, – svarstė miškininkas. Senasis eglynas, anot jo, jau atsodintas. “Kiltų didžiulis skandalas, jei būtume to nepadarę”, – patikino vyriškis.
Saugomos griežlės
Vyžuonos girininkijoje gamtos mylėtojams siūloma apsilankyti prie Ožakmenio, kurio aukštis beveik 3 m, o ilgis – net 5. Manoma, jog daugelis taurų ir briedžių į šio akmens šonus yra smailinę savo ragus, lokiai, vilkai ir lūšys aštrinę nagus.
Girininkijos teritorijoje net 5 kertinės miško buveinės – nepažeistos miško teritorijos, kuriose didelė tikimybė aptikti nykstančios, pažeidžiamos ir saugomos augmenijos bei gyvūnijos. Anot girininko, tai žmogaus rankų neliesti miško plotai, kuriuos stengiamasi išsaugoti ateities kartoms. Juose negalima jokia veikla – net grybautojai, uogautojai nepageidaujami, jau nekalbant apie miškakirčius. “Nudžiūvo medis ir nuvirto. Logiškai galvojant, reikėtų jį ištempti iš miško, tačiau ši taisyklė netaikoma kertinėms miško buveinėms. Krituolį paliekame supūti”, – sakė p. Virginijus.
Anot jo, Europos Sąjungos šalių saugomos teritorijos jungiamos į vieningą gamtinių teritorijų tinklą NATŪRA 2000. Vienas šio tinklo objektas yra Vyžuonos girininkijoje: Šaltojos ir Vyžuonos upių slėnyje daugiau nei 1,5 tūkst. ha teritorijoje saugomos griežlių perimvietės.
Pradėti nuo savęs
Vyžuonos girininkijos miškai yra netoli Rokiškio miesto, didesnių rajono gyvenviečių, todėl juose, girininko pastebėjimu, daugiau šiukšlių nei kituose miškuose. “Prie kiekvienos miško aikštelės nepristovėsi”, – atsiduso girininkas. Kiekvieną pavasarį girininkija organizuoja talkas, kviečia į jas vietos gyventojus. Šiemet susidūrė su problema: surinktas šiukšles anksčiau veždavo į Šemetų sąvartyną, bet praėjusią vasarą jis buvo uždarytas. Nuolatiniai Vyžuonos girininkijos talkininkai – Lukštų pagrindinės mokyklos moksleiviai. Deja, ir mokykla jau uždaryta. “Aš optimistas. Tikiu, žmonių mąstymas pasikeis. Jie pradės suvokti, kad savo šiukšles privalo susirinkti patys”, – teigė p. Blažys ir pridūrė, jog pokyčius reikia pradėti nuo savęs.
Verslininkų šiukšles rinks savanoriai
Rokiškio kaimiškojoje seniūnijoje didesnių ir mažesnių – vietų, kuriose išdygsta šiukšlės, – per akis.
Nutirpus sniegui, šiukšlės išlindo pakelėse, pamiškėse. Seniūnijos
specialistai negailėjo piktų žodžių žmonėms, kurie verslo atliekas
suvertė prie… kapinių.
Kaimiškosios seniūnijos teritorija juosia Rokiškio miestą. Anot seniūnės pavaduotojo Vytauto Padvaisko, kaimynystė su rajono centru tvarkant buities atliekas turi ir privalumų, ir trūkumų. Netoli Rokiškio gyvenantiems seniūnijos žmonėms nesunku stambiagabarites atliekas – senus baldus, buitinę techniką ar statybinį laužą – atvežti į specialią aikštelę Rokiškio mieste. Seniūnijos gyventojai noriai įsigyja buitinių atliekų konteinerius. Tačiau gyvenimas šalia miesto turi ir minusų: miestiečiai, norėdami atsikratyti šiukšlėmis, atokesnių vietų neieško, o išverčia jas kaimiškosios seniūnijos teritorijoje.
Praėjusią vasarą rajone įgyvendinus naują atliekų išvežimo tvarką, uždaryti seniūnijoje Čedasų, Dargių, Jočelių, Juozapavos kaimų sąvartynai. Anot p. Padvaisko, prieš mėnesį jis buvo užsukęs į senąjį Čedasų sąvartyną. jame situacija normali – atliekos nebevežamos. Miškininkams naujais medeliais apsodinus Jočelių sąvartyną, šiukšlių į jį bent kol kas kavoliškėnai taip pat negabena.
Priešinga situacija Dargių senosiose griūvančiose fermose. Prie jų jau mėtosi per 20 automobilių, traktorių padangų, supiltos krūvos medžio pjuvenų. “Pamiškių ir miškų dar nespėjome apžiūrėti”, – prasitarė ponas Vytautas. Anot jo, dauguma seniūnijos gyventojų jau įsigijo atliekų konteinerius. Be to, Sėlynės, Skemų, Kavoliškio, Bajorų žmonėms suteikta galimybė rūšiuoti šiukšles. V.Padvaiskas piktinosi šiukšlintojų įžūlumu: automobilių meistrai nebereikalingas detales, mašinų sėdynes išvertė prie Miliūnų kapinių. “Artėja Motinos diena. Negi tokios pagarbos nusipelnė mūsų artimieji?” – retoriškai klausė pavaduotojas.
Kaimiškosios seniūnijos gyventojai labai aktyviai įsijungė į balandžio 17-ąją visoje Lietuvoje vyksiančią savanorišką švarinimosi akciją “Darom 2010”. Talkoje pasiryžę dalyvauti Čedasų, Bajorų, Sėlynės, Žiobiškio kaimo bendruomenių nariai, Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio, Kavoliškio darželio-mokyklos moksleiviai ir pedagogai, Skemų pensionato personalas ir gyventojai, seniūnijos specialistai.
Kaip siūlytumėte kovoti su teršėjais?
Janina UŽKURĖLIENĖ
Pernai teršėjams paskelbiau karą. Tiesiog nusibodo rinkti šiukšles nuo savo pievos prie kelio Bajorai- Juozapava. Kreipiausi į “Gimtąjį Rokiškį”. Po publikacijos sulaukiau didžiulio pasipiktinimo: neva per visą rajoną apšmeižiau nevalyvus kaimiečius. Pykstančių nebijojau, juk nieko blogo nedariau. Viešumas padėjo – šiemet pakelė tvarkingesnė. Anksčiau pavasarį surinkdavome apie 300 plastmasinių butelių, o šiemet mačiau tik krūvelę supuvusių obuolių ir vieną maišelį šiukšlių. Net “bomžai” į protą atėjo: išgėrę butelių nebesvaido, o sudeda juos į krūvelę.
Jūratė NENIŠKIENĖ
Šiukšlės pakelėse tiesiog akis bado. Tiesa, prie namų žmonės jau pradeda tvarkytis. Jei diena gražesnė, saulė išlenda, visi su grėbliais kapstosi savo teritorijoje. O bendras teritorijas sutvarkysime akcijos “Darom” metu.
Vaclovas JUCIUS
Galima pakeisti žmonių įpročius, tik reikia tuo užsiimti. Kalbu ne vien tik apie gamtos teršėjus. Man nerimą kelia šunų mylėtojai. Nutirpus sniegui per išmatų “barankas” neįmanoma praeiti. Kodėl žiemos miegu miega policija, seniūnija?
Stefanija VALKOVA
Kas darosi miškuose!? Tempia į juos, kas tik papuola, riogso krūvos šiukšlių. Išsigimę žmonės, kaip kiaulės netvarkingi. Tokie užgimė, tokiais ir bus. Žiauriai pasakiau, bet kitokių žodžių nerandu. Esu griežta šiuo klausimu. Išeitį taip pat žinau – reikia bausti.
Vlada GALVANAUSKIENĖ
Kaimuose tik keli gyventojai įsigiję konteinerius. Net gyvenantys daugiabučiuose namuose jų neturi. Pasakykite, kur jie deda atliekas? Nesuprantu, argi nėra galimybių priversti įsigyti konteinerį?
Onutė JUŠKEVIČIENĖ
O Dieve, tik neklauskite apie kovą su šiukšlintojais! Koks žmonių kultūros lygis, tokioje aplinkoje ir gyvename. Sutramdyti teršėjus galima tik piniginėmis baudomis. Geras pavyzdys taip pat turėtų auklėti, keisti požiūrį. Nepasakyčiau, kad teigiamų poslinkių nėra. Jau daug išpuoselėtų sodybų. Gatvėje vienam pradėjus tvarkytis, sujuda ir kiti. Eidamas gražiai tvarkoma gatve žmogus nedrįs prie patvorio nusviesti tuščią “bambalį”. Juk ir bažnyčioje saulėgrąžų nespjaudom…
Dalia Zibolienė
