Viena didžiausių rajono įmonių UAB “Daivida”, vystanti mėsos perdirbimo verslą, nė neabejoja: eksportas – vienintelė išeitis, galinti sumažinti šalį tebepurtančios krizės pasekmes. Šį žinojimą lydi galimybės, sukaupta patirtis ir supratimas, jog nebeužtenka universitetuose įgytų žinių – mokslo metai tęsiasi visą gyvenimą.
Tvarkingai gyventi
“Norėdama tvarkingai gyventi Lietuva privalo eksportuoti apie 40 proc. visos šalyje gaminamos produkcijos ir nemažą dalį paslaugų. Valstybė ne guminė, valgytojų nedaugėja. Patys jaučiame, kaip lietuviška gaminių realizacijos rinka spraudžia mus į stiprius rėmus ir verčia ieškoti išeities”, – kalbėjo UAB “Daivida” direktorius Vidmantas Kanopa.
Ką reiškia “gyventi tvarkingai”? Anot verslininko, taip gyvena valstybės, savo piliečių emigracijos nevadinančios problema. Lietuva irgi naujų kelių neatras – ji privalo ieškoti būdų tapti turtingesne. Verslininkas sakė: “Jei tokių produktų, kaip karšto rūkymo aukščiausios rūšies “Medžiotojų dešrelės”, “Aukštaičių kepsnys” ar šalto rūkymo “Svirno” vytinta dešra, kurių Lietuvoje parduodame labai daug, kainą imtume nagrinėti visame Lietuvos ekonomikos perspektyvų kontekste, – apie 9 proc. sumažėjęs šalies gyventojo atlyginimas, iki 16 proc. padidėjęs bedarbių skaičius, perkopusi 30 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) valstybės skola, garantuojanti nelinksmas perspektyvas – prieitume vienintelės ir nelabai sudėtingos išvados: pirkėjo pamėgtų mūsų įmonės gaminių kainos didinti negalime. O tai, vis dėlto, verčia dar kartą perskaičiuoti produkto gamybos ir jo realizacijos vertės santykį ir drąsiau gręžtis į užsienio rinkas.”
Dešros skonis
Rokiškėnų bendrovėje “Daivida” šiuo metu dirba 130 žmonių. Gamybos apimtys siekia apie 120 t perdirbtos produkcijos ir apie 100 t šviežios mėsos gaminių per mėnesį. Įmonė kol kas eksportuoja apie 5 proc. perdirbtos produkcijos: gaminiai keliauja į Angliją ir Estiją. Šių šalių rinkai tiekiami šalto rūkymo gaminiai ir kulinarijos produktai – slėgtainiai, vyniotiniai. Rusijos rinkai sertifikuota 12 pozicijų – tiek pavadinimų gaminių jau šiandien galėtų keliauti Rytų kryptimi. Artimiausiu metu šis skaičius turėtų išaugti iki 20. Vyksta derybos su Kaliningrado didmenininkų prekybos centrais. Rengiamas ketinimų protokolas “Daividos” produkciją tiekti ir Airijon.
Šalies emigrantai didina Lietuvos eksporto galimybes? Verslininkas V.Kanopa to neneigia, tačiau ne tik jis žino, kad lietuviškus maisto gaminius atranda Skandinavija ir kitos Vakarų Europos šalys. Ir ne tik alų ar degtinę. Airijos restoranai perka lietuviškus marinuotus agurkus, bendruose lietuvių ir airių vakarėliuose riebaluose kepama lietuviška juoda duona ir šildoma apibarstyta tarkuotu sūriu, Danijos hoteliuose ir hosteliuose plonai pjaustomas lietuviškas kumpis, na, o Rusijos piliečiai niekada ir nebuvo pamiršę lietuviškos dešros skonio.
Dairytis rinkų
“Daivida” nesideri su stambiais užsienio prekybos centrais. Nepriklausomai nuo tautų nacionalinio charakterio šio tipo didmeninės prekybos atstovai įžūlūs visur: jie reikalauja didelių kiekų, nedidelių kainų ir ypatingų atsiskaitymo sąlygų. Rokiškėnai ieško mažesnių prekybinių salių ir normalaus bendravimo su gamintoju. Dvi Anglijos įmonės (su viena jų susitarta tiesiogiai, su kita – per tarpininkus Lietuvoje) patenkintos rokiškėnų įsisavintais kokybės standartais ir skonio savybėmis, už pirmąją produkcijos partiją sumokėjo avansu, o už kiekvieną kitą atsiskaito tik gavusios naują produkcijos siuntą. Rusijos charakteris nesikeičia: ji noriai prekiauja lietuviška produkcija, jei turi galimybę iš anksto už ją apmokėti. Su Kaliningrado ne itin stambiais prekybininkais “Daivida” irgi aptaria mažesnės rizikos, kaip lietuviai verslininkai mėgsta sakyti, protingo atsiskaitymo galimybes.
Verslininko V.Kanopos manymu, Lietuvos eksportas, maisto – irgi, privalo dairytis mažiausia krizės sužalotų Skandinavijos rinkų. Ženklus užsienio kapitalo valdomų Lietuvos įmonių pelno kritimas suteikia galimybę šią nišą užpildyti Lietuvai. Štai kaimyniniame Kupiškio rajone atsidariusi norvegų siuvykla neorganizuoja vietos gyventojams paskaitų apie aukštą Norvegijos pragyvenimo lygį bei didžiules jos gyventojų pajamas. Jie noriai naudojasi lietuvišku minimaliu atlyginimu ne itin jį didindami, todėl skaičiuoja geresnį pelną prekiaudama Vakarų Europos rinkose.
Pažinti rinkas
Kaip pažinti svetimos tautos skonio reflektorius? Štai “Rūtos” saldainių fabriko direktorius Algirdas Gluodas verslo seminare pasakojo: “Paskambina mums japonai ir klausia: “Jums grąžinti bandomąją partiją ar ją sunaikinti?” Sunaikinti, žinoma. Kiek kainuotų parsivežti saldainius iš Japonijos?! Bet kodėl neįtikom? Paaiškėjo, kad mes nežinojom, jog japonų organizmas nestokoja jodo, ir savo gaminiuose naudojome jodu prisotintą druską. Tai jiems labiausia ir nepatiko.”
Arba štai paprastesnis rokiškėno pavyzdys. “Niekas iš namiškių nežinojo, jog išvirtos sardelės yra lenkiškos, tačiau dėl neįprasto skonio niekas nenorėjo jų valgyti”, – pasakojo jis. Gal ir mes galėtume lenkų paklausti: “Sunaikinti ar grąžinti?” Kaip verslininkui atrasti užsienio pirkėjus, kurių namiškiams patiktų lietuviškas mėsos gaminys, arba kaip jį pakeisti, kad, sakysim, Arhus miesto gyventojas jį valgytų nė neabejodamas, kad tai Danijos šlovingosios, paminklais įprasmintos kiaulės kumpis?
“Norėčiau oponuoti lenkų mėsininkų kritikai, nes su ja nesutinku. Lenkai turi ypatingas mėsos gaminių skonio tradicijas, kurių paslapčių mums vis dar nepavyksta atskleisti. Yra daugybė būdų pažinti tautų rinkas. Vien dalyvavimas šių metų “Agrobalt” parodoje mums lėmė puikių postūmių pirmyn: užmegztos pažintys, įvertinti konkurentai, pastebėti patys…” – kalbėjo p. Kanopa.
Išmokti mokytis
UAB “Daivida” direktorius V.Kanopa prisipažino: “Jei šiandien nieko negaliu pasakyti apie VšĮ “Eksportuojanti Lietuva”, dar nedrįsčiau tvirtinti, kad tai uždara, suinteresuotų asmenų grupei sukurta įstaiga: man tereikia apsilankyti jos svetainėje ir pasidomėti verslui teikiamomis galimybėmis, ir aš tai padarysiu. Įmonės konkurencingumą lėmė ir lems verslo ir nuolat atnaujinamų žinių samplaika. Todėl man labai svarbu dalyvauti šalies Mėsos gamintojų asociacijos veikloje, jos ir kitų verslui giminingų organizacijų rengiamuose seminaruose, lankytis ir dalyvauti parodose, kviesti ekspertus vertinti bendrovės veiklą šalies ir užsienio panašių įmonių atžvilgiu. Man teko pažinti Lietuvos ambasadorių Antaną Vinkų, tuomet dirbusį Estijoje, o šiuo metu – Rusijoje. Jo dėmesį savo šalies verslui, ko gero, yra pajutęs ne vienas. Turėtume daug labiau domėtis sukaupta Lietuvos ambasadų verslo etašė patirtimi”, – sakė p. Kanopa. Jo nuomone, mūsų šaliai būtų lengviau, jei išmoktume jungtis ir vienytis. Tai didintų konkurencingumą užsienio rinkose, padėtų tapti stipresniais, derantis su stambiaisiais šalies ir užsienio prekybininkais. Tačiau lietuviai šia linkme bemaž visai neorientuoti. Ir pats p. Kanopa prisipažįsta, kad jo charakteris vystėsi ir tvirtėjo Lietuvoje, jam būdingi vietos mentaliteto ypatumai.
Kas pelningiau?
Anot UAB “Daivida” direktoriaus V.Kanopos, būtų labai drastiška spėlioti, kas pelningiau: ieškoti eksporto galimybių ar perkelti įmonę į Lenkiją, palankesnę verslui šalį. “Turbūt naivu būtų kalbėti, jog esame savosios šalies patriotai ir tik dėl to liksime dirbti joje. “Daividos” prie malūnsparnio uodegos neprikabinsi ir Lenkijon nenuskraidinsi: naujoje vietoje turėsi pradėti viską kurti iš pradžių. Nepatingėjau paskaičiuoti: Kaliningrade mano verslas gautų didesnę grąžą. Tačiau nebijodamas būti apšauktas naivuoliu, turiu prisipažinti: aš tikrai myliu Lietuvą. Kiekvienam nekvailam aišku – išvažiuoja verslas, išvažiuoja pinigai. Tačiau grįžtant prie eksporto ypatumų, turiu kategoriškai pasakyti, jog jis niekaip netapatinamas su verslo emigracija. Grasinti Lietuvai, jog iškelia savo verslą į kitas, jam palankesnes šalis, gali tik tie, kurie manipuliuoja didžiuliu kapitalu ir tokiom pat ambicijom. Žinau, kurie sugeba naudotis valstybinių institucijų informacija, eilėje lengvatoms ir paramoms stovi pirmi, tačiau žinau ir tai, jog neišmokęs orientuotis situacijoje, nesugebantis išsisukti iš keblios padėties, prieina liepto galą, ir net paramos nebeturi iš kur gauti…”
X faktorius
Vienu svarbiausiu konkurencingumo faktoriumi verslininkas V.Kanopa įvardina žmogiškąjį gamybos potencialą. “Jis man išlieka faktoriumi X. Štai aš išgirstu mūsų rajono verslininko pasakojimą apie Norvegijos užsakovą, teigiantį, kad žmogus negali pagaminti kokybiškos produkcijos, negaudamas didelio atlyginimo. Man rodės, jog nėra išeities iš sukurtų tradicijų lauko: lietuvis linkęs savo nekompetenciją, prastovas, nepagarbą profesijai ar pareigoms vertinti darbdavio nedėmesiu jam. Nepažįstu verslininko, kuris nesididžiuotų galėdamas mokėti darbininkams ir specialistams didelius atlyginimus. Tačiau nepažįstu ir tokio, kuris didžiuotųsi, kad jo kolektyve nėra nė vieno žmogaus, besidžiaugiančio, girdi, aš – ne paskutinė produkto kokybės atsekamumo grandis: dėl nesėkmės mes linkę ieškoti kaltesnių už save. Aš tikrai galvojau, kad ši problema ne-iš-spren-džia-ma, net, jei eidamas nuostolin, mokėsi didelį atlyginimą…”
Kas privertė verslininką suabejoti šiuo savo įsitikinimu? Produkcijos eksportas. Kol kas nedidelė eksportuojamos produkcijos dalis pažadino darbuotojų savigarbos už savo gaminio kokybę džiaugsmą, sustiprino pasitikėjimą ir net skatina keisti bendravimo kultūros tradicijas. Tai nauja patirtis, žadanti geresnes bendrovės perspektyvas. Mums tereikia patikėti, jog ateis laikas ir norvegus pamokysim: “Jei norit kokybės, mokėkit savo darbuotojams gerus atlyginimus.” Rokiškėnų “Daivida” nesunkiai randama tarp maždaug 200 mėsos perdirbimo lietuviškų įmonių, jos produkcijos vilniečiai ieško prekybos centro “Ozas” parduotuvėje “Prisma”, kiti lietuviai – jaukiose ir moderniai įrengtose kooperatyvų parduotuvėse, o kur ir šių nėra – “Norfos” prekybos centruose. Tegul jos vadovams ir bus lemta išsakyti skandinavams patarimus.
Agnė Puteikytė
