Knygos – praėjusių laikų godos, pasaulio išmintis, minčių laivai, vertybių lobynai, visatos atspindžiai… Kodėl šiandien vaitoja knyga? Kas ją paskatino atsiverti? Ar šiandien neverkia populiarioji veidaknygė? Apie tai dvi istorijos…
Aš, knyga, negaliu nuslėpti širdies sopulio…
Visais laikais magai ir išminčiai pranašavo, kad knygos laukia nelaiminga dalia. Knygos istorija yra paini ir sudėtinga, nuėjusi ilgą ir vingiuotą kelią. Knyga nešioja didelę paslaptį, nepaprastą stebuklą.
Kodėl šiandien ji gailiai vaitoja, kodėl rieda jos ašaros? Šiandien ji mums rašo paprastą, bet labai nuoširdų ir atvirą laišką.
Aš esu lietuviška knyga. Spaudos draudimo metu jaučiau didžiulę baimę ir pažeminimą. Aš buvau deginama, slepiama, niekinama… Per tą sudėtingą laikotarpį išlikau gyva. Šiandien aš dėkoju tūkstančiams žmonių, kurie mane gelbėjo, slėpė, stengėsi, kad išlikčiau kitoms kartoms.
Lietuvos kaimo žmonės labai gerai prisimena sodybų tuštėjimo metą. Šiandien daugelyje kaimų gedi tik plyni laukai ir kai kur pakelėje ar miško palaukės glėbyje prigludusi rymo vieniša, sulaukėjusi senolė obelis. Į gyvenvietes išsikėlę kaimo gyventojai senuosius rakandus sudegino, o į naujus namus išsivežė tik tai, kas jiems reikalinga ir brangu. Jie į ryšulius sudėjo ir surišo jų vaikų ir vaikaičių perskaitytas knygas. Surišo mane – knygą… Jau perskaitytą, susidėvėjusią, mane saugiai padėjo naujų namų palėpėje. Žinoma, aš sena, nuo laiko pageltę mano puslapiai. Aš niekam nebeįdomi. Pasaulis nestovi vietoje, į žmonių gyvenimus įsiveržia vis naujesnių informacinių technologijų srautas, o aš lieku tūnoti mūrinių namų palėpėje… Tokia jau mano dalia…
Aš – perskaityta, nutrintais puslapiais – nesuradau vietos ir miesto prabangiuose daugiaaukščiuose. Mane kartu su kitomis knygomis savininkai sukrovė į kartonines dėžes ir nubogino į rūsį, o kitas knygas – į garažą. Drėgmė laužo mano senus kaulus, blanksta raidės mano puslapiuose. Šiandien aš ne savo noru gyvenu ten…
Gimnazistų stalčiuose vietą suranda kitakalbiai leidiniai. Jie turi perspektyvą, o aš – lietuviška knyga – nebereikalinga… Mažą anglų kalbos žodynėlį ar pasikalbėjimų knygelę gimnazistai įsimeta į kuprinę ir pasileidžia keliauti į svečią šalį, o aš taip ir lieku tūnoti stalčiuje arba lentynoje. Skausmas gelia mano širdį, bet esu bejėgė pakeisti tokią situaciją. Gal jos ir nereikia keisti? Tiesiog šiuolaikinis žmogus nori visko, kas patogiau, operatyviau, kad kuo mažiau darbo reikėtų įdėti ir kuo greičiau norimą rezultatą gauti.
Skauda man širdį, kai mane laiko dykaduonių užsiėmimu… Aš taip trokštu padaryti pasaulį gražesnį, jautresnį, išmintingesnį… Deja… Jeigu manęs neskaitė tėvai, tai neskaito ir jų vaikai, vaikaičiai… Jie dažniausia pasirenka lengvesnes pramogas. Skauda man širdį, kai jie spokso filmus, kuriuose vyrauja prievarta, smurtas, žmogaus žeminimas, patyčios…
Aš, knyga, negaliu nuslėpti širdies sopulio, kai jaučiu beprotišką vienišumą… Man trūksta žmogaus, jo širdies plakimo, jo rankų šilumos, mielo akių kontakto, man trūksta žmogiško dėmesio… Aš pasipūtėlių ir neišmanėlių namuose esu tik smulki interjero detalė. Neslėpsiu, kad mano akis graužia dulkių sluoksnis, šeimininkai manimi pasidomi prieš didžiąsias šventes, kai daro „generalinę“ namų tvarką. Tada aš pajuntu jų rankų šilumą, o jų akys glosto mano seną viršelį. Bet tik trumpa akimirka, ir vėl mane padeda atgal į seną spintą. Tai savotiškai erzina. Maloniau būtų turėti ištikimus draugus. Aš taip ilgiuosi paprastos ir nuoširdžios bendrystės… Mano gyvenimo tikslas – pasaulio išmintį dalinti žmonėms.
Deja… Pasijuntu vieniša, atstumta ir niekam nereikalinga.
Mane žeidžia ir tai, kad esu teisiama ir nepelnytai apkalbama, nes atimu iš žmonių brangų laiką, gadinu jų akis… Girdžiu, kaip žmonės kartais tauškia nereikšmingus dalykus, beprasmiškai sėdėdami prie kavos puodelio, o aš palikta likimo valiai. Jiems to beprasmiškai praleisto laiko nė kiek negaila. Jie ir toliau planuoja beprasmius susitikimus.
Aš girdžiu ir tai, kad esu beprotiškai brangi. Mano kaina knygynuose vis kyla, bet pastebiu ir tokį reiškinį, kad žmogus nebemoka atsirinkti prioritetų ir savo vaikų to daryti nebemoko.
Šiandien aš, knyga, esu nuošalėje.
Ne paslaptis ir tai, kad girdžiu jaunus žmones sakant, esą esu reikalinga tik krosniai pakurti… Svarbiausia, kad šie žodžiai sklinda ne iš kokių svetimšalių, bet iš lietuvių, kurie turėtų gerbti ir puoselėti gimtąją kalbą. Tokia gyvenimo realybė. Ji karti ir skaudi…
Aš, knyga, esu patekusi ir į mažyčio vaiko glėbį. Jis savo mažomis rankutėmis taršė mano kūną, po kambarį mėtėsi išplėšyti ir suglamžyti lapai… Aš jam atleidau. Mažas berniukas dar nesuprato, kokią daro žalą ne tik man, bet ir sau. Labiausia pykau ant jo mamos, kuri sau ramiai su drauge gurkšnojo arbatą ir džiaugėsi tuo laiku, kol mažylis nereikalavo žmonių dėmesio.
Man taip skaudėjo širdį ne dėl besimėtančių kambaryje išplėštų lapų, bet dėl menko išprusimo, nepagarbos spausdintam lietuviškam žodžiui.
Aš, knyga, išleista sovietmečiu, šiandien niekam nebereikalinga. Mane nuneša ir išmeta į šiukšlių konteinerį. Tūnau šalia buities atliekų baisioje smarvėje. Nekaltinu žmonių, kurie mane ten ištrėmė… Gal metas, gal žmonių menkas supratimas diktuoja tokius veiksmus.
Veidaknygės išpažintis
Dažnai paguodos žodžių sulaukiame ne iš tų žmonių, iš kurių tikimės. Taip įvyko ir knygų pasaulyje. Į paprastos popierinės knygos raudą atsiliepė veidaknygė. Kas ji? Visuomenėje vadinama feisbuku arba bendravimu socialiniuose tinkluose. Tik kalbininkų taisyklingai vadinama veidaknyge. Įvyko gražus išsikalbėjimas, o gal net išpažintis… Nuoširdžiai atsivėrė veidaknygė, dėstė savo galią prieš spausdintąjį žodį, išklojo, kas yra jos gerbėjai, tikino, kokia esanti populiari, dalijosi žymių žmonių mintimis apie ją, bet kartu ir neslėpė vidinės širdgėlos…
Skaitytojams paliekame spręsti, kuri iš jų laimingesnė: šnaranti tradiciniais popieriaus lapais ar populiarioji veidaknygė?
Nuolatos tobulėjančiame informacinių technologijų pasaulyje aš – veidaknygė – tapau nepamainoma komunikacijos priemonė, leidžianti bendrauti, dalyvauti įvairiose veiklose, sekti pasaulio įvykius, juos komentuoti… Šiandieninis žmogus garbina operatyvumą, o vartotojų skaičius visame pasaulyje auga ir kartu stiprėja priklausomybė, vyksta amžinos varžytuvės. Jau tapo visai nesvarbu, kad šios varžytuvės veikia mūsų kasdienį gyvenimą, tiesioginę veiklą, laisvalaikį ir sveikatą. Jaunimas akcentuoja: jeigu tavęs nėra veidaknygėje – tavęs nėra šiame pasaulyje… Čia gyvenimas verda, kunkuliuoja… Valandų valandas žmonės, praleidžiantys virtualioje erdvėje, ne tik bendrauja, bet ir lošia kortomis, žaidžia kitus žaidimus, ieško naujų draugų, naujų potyrių… O aš, veidaknygė, esu tokia populiari, geidžiama, kad mano gerbėjai net nepastebi, kaip ateina rytas ir ima giedoti pirmieji gaidžiai, o bendravimas dar tęsiasi, azartas auga… Mano galybė valdo žmogų ir jis net nepastebi, kaip pasiduoda mano valiai, o aš dar labiau jį traukiu į savo pusę ir stengiuosi nepaleisti iš gniaužtų, kol tampa mano vergu…
O informacijos vartotojas yra įnoringas, aikštingas, atsakingai besirūpinantis savo įvaizdžio kūrimu, yra labai susikoncentravęs į save, trokšta dėmesio, garbės, pripažinimo… Tik kartais net pats nebesupranta, kad jis parodo savo silpnumą ir nebepajėgia atsiplėšti nuo virtualios erdvės. Man, veidaknygei, gėda prisipažinti, kad turiu ir neigiamą pusę.
Moksliniai tyrimai patvirtino, kad virtualios erdvės priklausomybė paveikia žmogaus smegenis, kenkia bendravimo įgūdžiams, o kiekvienais metais vartotojų amžius vis jaunėja. Neslėpsiu ir to, kad aš, veidaknygė, prisidėjau prie to, jog švietimo įstaigose jaunam žmogui sunku suregzti sakinį prieš auditoriją, nes bendraujant virtualioje erdvėje susiformavo savas žodynas, sava terminologija, augantis žmogus nebemoka susisteminti medžiagos ar priimti logiškų sprendimų. O ką jau kalbėti apie tai, kad šiandien bręstanti asmenybė neturi gyvenimiškos patirties, ką reiškia jo asmeninės informacijos viešinimas ir kokį rimtą pavojų gali sukelti tolimesniame gyvenime? Tai skaudus jauno žmogaus ateities gyvenimo puslapis…
Aš, veidaknygė, esanti ant Olimpo viršūnės, jau pradedu nerimauti dėl besiformuojančios asmenybės, kad šiandien ji daro daug neapgalvotų sprendimų, kurie gali apkartinti jo gyvenimą, bet gyvenimo realybė diktuoja savas taisykles.
Neslėpsiu, virtualioje erdvėje vyksta žmogaus bukinimas, triumfuoja neraštingumas, atitrūkimas nuo gyvenimo realybės. Jaunoji karta jau yra „skaitmeniniai čiabuviai“. Jie yra gimę socialinių tinklų pasaulyje. Socialiniai tinklai yra jų aktyvaus gyvenimo, išraiškos, bendravimo ir santykių kūrimo dalis. Vyresnioji karta jau tik prisitaikėliai prie esamų sąlygų.
Nenoriu pamokslauti ir mokyti jauno žmogaus, neigti informacinių technologijų pranašumo, bet esminė klaida yra ta, kad mūsų visuomenės vartojimo kultūra yra dar labai žemo lygio. Lietuvio bruožas – pulti į kraštutinumą. Jeigu įsigiliname į kokias nors naujoves, tai niekaip negalime nuo jų atsiplėšti. Kas tuomet vyksta mūsų aplinkoje, mums jau lyg ir nebeegzistuoja… Ateina laikas, kai suprantame savo klaidas. Traukinys jau būna nurūkęs labai toli. Niekas negali paneigti socialinių tinklų teigiamos pusės, bet realiame gyvenime dažnai būna taip, kad jeigu mums patinka didžkukuliai, tai ir šveičiame juos kiekvieną dieną, o kad galime valgyti dar ir balandėlius, kepsnius, blynus ir kitus patiekalus, nebesusimąstome…
Šiandien veidaknygė tampa vis didėjančio individualizmo įrankiu. Dažnai į reiškinius stipriai įsijaučiame, imame manyti, kad mūsų protai ir mūsų nuomonės yra vienintelės ir teisingiausios, o kiti žmonės tampa nereikšmingi. Jeigu šiuos tinklus labiau naudotume išoriniams tikslams, naujovėms, švietimui, pilietiškumui ugdyti, tuomet mūsų visų gyvenimas pakiltų į aukštesnį lygmenį.
Skaudina mano širdį ir tai, kad pilni mano puslapiai bevertės informacijos. Ar būtina visam pasauliui ištransliuoti žinią, kad šiandien per pusryčius sukirtau du virtus kiaušinius, suskaldžiau didžiulę krūvą beržinių malkų ir renovavau lauko tualetą? Deja, realybė tokia…
Nyksta mūsų supratimas apie privačius interesus. Jeigu gyvename demokratinėje valstybėje, ar kam nors įdomu, kelis kartus per dieną susivaidijo sutuoktiniai, kokį sūrį mėgsta valgyti mano teta ir kelinto dydžio batus nešioja kaimynas Vaclovas?
Mūsų intelekto lygis atsispindi veidaknygės puslapiuose…
Įžymių žmonių mintys
Šviesaus atminimo filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės ir politikos veikėjas Leonidas Donskis apie veidaknygę yra rašęs: „…tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.“ Kopdami į viršukalnę, norėdami būti pastebėti, mes dažnai suklumpame. Tą patvirtina įžymūs Lietuvos aktoriai, rašytojai, poetai, istorikai, politologai ir kiti šou verslo atstovai.
Mano, veidaknygės, tokia išpažintis, rauda.
Gerbiamas skaitytojau, išklausei dvi istorijas, dvi raudas, dvi išpažintis… Gali su šiomis mintimis sutikti, nesutikti, gali diskutuoti…
Kiekvienų mokslo metų pradžioje ugdytiniams, atėjusiems iš Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos mokytis į Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio pirmą gimnazijos klasę, primenu vieną pavyzdį apie knygos ilgaamžiškumą: „Pirmoji lietuviškoji knyga Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“ išleista 1547 m. Nuo to laiko keitėsi knygos forma, popieriaus kokybė, šriftai, leidybos technologijų subtilybės, bet knyga išliko iki mūsų dienų. Kas suskaičiuos, kiek didmiesčių knygynuose, knygų mugėse apsilanko jaunų žmonių… O kompiuteriai, telefonai keitėsi ir vis tebesikeičia. Jūs savo tėvų nuolat prašote įsigyti vis naujesnio modelio kompiuterius, telefonus, o popierinė knyga tebegyvena iki mūsų dienų…“
Laikas nestovi vietoje, vyksta kitimo procesas. Tik saikingas visų informacinių priemonių naudojimas ugdo brandžias asmenybes mūsų visuomenėje. Tad reikia eiti į priekį su gyvenimu, kuris nuolat pulsuoja…
