Šalies miškai – didžiausias valstybės turtas ne tik dėl finansinės jų vertės, bet ir dėl gyvybės išsaugojimo bei ekologijos. Miškas pagrįstai vadinamas žaliaisiais žmonijos plaučiais. Tad kaip išsaugoti žaliąjį Lietuvos rūbą neužterštą, atsinaujinantį, nepaverstą plynėmis vien dėl trumpalaikio praturtėjimo? Ar žmogus, vis dažniau besisavinantis žemės turtus, kada nors suvoks, jog gamta priklauso ne vien jam, jog kiekviena gyvybės rūšis turi teisę egzistuoti pagal savo gyvenimo dėsnius?
Apie visa tai – pokalbyje su Lietuvos aplinkos ministru Gediminu Kazlausku.
– Sulaukėte griežtos šalies Prezidentės kritikos dėl neracionalaus miškų turto naudojimo bei atliekų tvarkymo. Praėjusią savaitę Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei du projektus, sulauksiančius didelio visuomenės dėmesio. Pirmasis jų apima atliekų tvarkymo sritį, antrasis – miškų ūkio pertvarką. Kokių esminių pakeitimų siekiama šiais projektais, ir kaip jie atsilieps gyventojams?
– Valstybinio miškų ūkio pertvarkos projektu siekiama trejopų tikslų: padidinti valstybės įmonių miškų urėdijų veiklos efektyvumą, racionaliau naudoti valstybinių miškų medienos išteklius, padidinti įplaukas iš miškų urėdijų į valstybės biudžetą.
Kol kas nenorėčiau detaliau komentuoti. Mūsų skaičiavimais, įgyvendinus miškų ūkio pertvarką, kasmet į valstybės biudžetą patektų maždaug 20 mln. litų daugiau nei iki šiol. Manyčiau, tai būtų pakankamai akivaizdus efektyvesnio darbo įrodymas.
– Paaiškinkite, kokiomis priemonėmis tai planuojate pasiekti?
– Jau anksčiau buvo svarstoma stambinti miškų urėdijas, 5-15 proc. apmokestinti miško išteklių naudojimą. Tuomet generalinis urėdas teigė, jog įpareigojus urėdijas mokėti mokestį už išteklius, privačių miškų savininkams tektų patiems steigti medelynus ir užsiauginti sodmenis. Taip pat buvo teigiama, jog urėdijoms neliks lėšų rekreacijos darbams vykdyti, keliams tvarkyti, miškų gaisrams gesinti.
– Kaip tai atsilieptų visuomenės saugumui?
– Priemonių plane numatyta daugybė žingsnių, leisiančių užtikrinti efektyvesnį valstybės turto valdymą, valstybinių miškų ūkio sektoriaus veiklos viešumą bei skaidrumą. Galiu paminėti minimalios privalomos 5 proc. pelno normos nustatymą VĮ miškų urėdijoms, pelno mokesčio tarifo padidinimą nuo 15 iki 50 proc. bei kirtimo apimčių padidinimą nuo 3,65 iki 4 mln. kub. m. Didėtų tik tos kirtimų apimtys, kurios leistų didinti miškų produktyvumą. Urėdijos nenuskurstų: jų pajamos augtų dėl didesnio medienos biomasės kiekio, ji būtų naudojama energijai gaminti.
– Kokių priekaištų dėl ūkinės veiklos turite Generalinei miškų urėdijai (urėdijoms)?
– Generalinei miškų urėdijai bei miškų urėdijoms esminių priekaištų neturiu. Tačiau nemanau, kad jos dirba idealiai: tobulintinų dalykų yra nemažai. Galimybių gerinti valstybė turto valdymą, siekti racionalesnio miško išteklių naudojimo, didinti veiklos skaidrumą bei efektyvumą rezervų tikrai yra. Tą konstatavo ir auditą atlikusi Valstybės kontrolė. Ministerijos pateiktas miškų ūkio sektoriaus pertvarkos priemonių planas – vienas žingsnių keisti situaciją. Tų žingsnių bus ir daugiau. Jų, beje, imasi ir Generalinė miškų urėdija, kontroliuojanti ir įpareigojanti urėdijas gerinti ūkinės veiklos rodiklius.
– Sakoma: „Kiek liks valstybinių miškų, tiek bus valstybės.“ Kaip vertinate kuriamą „Visuomį“, į kurį patektų ir valstybiniai miškai? Ar nėra grėsmės, kad juos užvaldys Skandinavijos kapitalas?
– Grėsmės, kad valstybinius miškus užvaldys Skandinavijos ar kitas kapitalas, neįžvelgiu. Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog valstybinės reikšmės miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Dėl “Visuomio” plačiau komentuoti nenorėčiau, nes kol kas tai – tik diskusijos.
– Lietuva yra sertifikavusi visus valstybinius miškus. Sertifikuotų privačių miškų plotai – nedideli. Ką darys privačių miškų savininkai, nes nesertifikuotų miškų medieną parduoti bus vis sudėtingiau?
– Miškų sertifikavimas yra viena priemonių, padedančių išsaugoti miškus ir miško ekosistemas, užtikrinti darnų miškininkavimą. Mūsų šalies teisės aktai sudaro prielaidas išsaugoti ir gausinti šalies medynus visų nuosavybės formų miškuose, o kai kuriais atvejais yra net griežtesni, nei miškų sertifikavimo reikalavimai. Privačių miškų savininkams nebus sudėtinga išlaikyti sertifikavimo reikalavimus, jei medienos rinkoje iš tiesų atsirastų realus miškų sertifikato poreikis. Kol kas tokio poreikio nėra.
– Abejonių dėl biologinei įvairovei kirtavietėse paliekamų pavienių medžių turi ne tik visuomenė, bet ir patys miškininkai. Esą palikti pavieniai medžiai nuo vėjo išvirsta, lūžta, tręšta ir platina ligas. Kokia Jūsų nuomonė?
– Biologine įvairove priimta vadinti augalų ir gyvūnų rūšis su jų genofondu bei aplinka, kurioje šios rūšys gyvena ir ją formuoja. Žmogaus nepaliestame miške susiformuoja natūrali biologinė įvairovė. Didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose biologinė įvairovė kinta nedaug. Intensyviai kertamuose ūkiniuose miškuose būtina imituoti natūralius gamtoje vykstančius reiškinius, kad išsaugotume ten esančią gyvūniją ir augmeniją. Todėl Miško kirtimo taisyklėse nustatyta, jog, vykdant plynus kirtimus, didesnėse nei 1 ha kirtimų biržėse būtina palikti ne mažiau kaip 7 gyvus ir ne mažiau kaip 3 negyvus medžius ar stuobrius. Mažesnėse biržėse – atitinkamai mažiau. 1992 m. Rio de Žaneire priimta Biologinės įvairovės konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva.
– Miškas ir šiukšlės – tarsi dvyniai. Kartais apima jausmas, lyg būtum ligoninės priimamajame: sužeisti medžiai, aplaužytos pavėsinės, supjaustyti ir apdeginti stalai, suolai, krūvos šiukšlių. Gamtos ligos priežastis – žmonės. Kaip šią bacilą išgydyti?
– Sakyčiau, naikinimo bacila glūdi mumyse ir mūsų aplinkoje. Ji veisiasi ten, kur yra neapykantos ir žiaurumo. Todėl nuo naikinimo bacilos pirmiausia gydytis turime patys, vaikus auklėti taip, kad jie gerbtų, turtintų ir tausotų aplinką, kurioje gyvena. Aplinkosaugos dalykams būtina daugiau dėmesio skirti ne tik vaikų darželiuose ar mokyklose: svarbiausia – asmeninis tėvų ar šalia esančių žmonių pavyzdys, nepakantumas blogiui.
– Kovą su miško šiukšlintojais galima prilyginti kovai su vėjo malūnais. Miškuose šiukšlių ypač padaugėjo uždarius rajonų seniūnijų sąvartynus. Gal nepakankamai didelės baudos už tokius pažeidimus?
– Šiukšlinimas gamtoje – mūsų kultūros atspindys. Su šia problema susiduriame ne tik mes, bet ir kitos valstybės. Prie kiekvieno žmogaus kontrolieriaus nepastatysi, kiekvieno šiukšlintojo už rankos nenutversi. Senus sąvartynus mes privalėjome uždaryti, nes jie neatitiko elementariausių saugumo reikalavimų, kėlė grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.
Formuojant ar keičiant nusistovėjusius įgūdžius, svarbus yra visuomenės informavimas bei švietimas. Svarbu ne tik įpratinti nešiukšlinti, rūšiuoti ir tinkamai tvarkyti atliekas, bet ir tam sudaryti galimybes. Baudos – kraštutinė priemonė, ir jos nėra labai mažos. Vis dėlto ateityje, jei situacija nesikeis, sankcijas gali tekti griežtinti.
Dėl šiukšlinimo eiliniai piliečiai įspėjami arba jiems skiriama 100-200 Lt, o pareigūnams – 300-600 Lt bauda. Jei teršiama saugoma teritorija ar jos apsaugos zona, eiliniams piliečiams skiriama 200-400 Lt, pareigūnams – 400-800 Lt bauda. Jei atliekos pavojingos arba užterštos saugomos teritorijos, baudų dydžiai atitinkamai dvigubėja.
– Ar tiesa, kad tik 4 proc. Lietuvoje surinktų atliekų yra išrūšiuojama ir perdirbama, o visos kitos – kaupiamos sąvartynuose? Kada ši situacija pasikeis? Ar 450 mln. litų ES parama regioniniams atliekų tvarkymo centrams išspręs atliekų rūšiavimo bei perdirbimo problemą?
– Labai norėtume greitų rezultatų, tačiau teks palaukti. Atliekų tvarkymo sistemos kūrimas – ilgalaikis procesas. Pagrindinis Aplinkos ministerijos tikslas – suderinti du priešingus uždavinius. ES lėšos skiriamos ir naudojamos tik tam, kad Lietuva sugebėtų atliekų tvarkymą vykdyti pagal aukštus ES reikalavimus ir iki minimumo sumažintų neigiamą poveikį aplinkai. Visuomenei, ypač sunkmečio sąlygomis, svarbu, kad atliekų tvarkymas netaptų pertekline našta. Todėl itin griežtai stebime, kad atliekų tvarkymo išlaidos šeimai neviršytų 1 proc. vidutinių šeimos metinių pajamų.
Pirmas atliekų tvarkymo etapas užbaigtas: atidaryti modernūs sąvartynai, atliekos renkamos į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, plečiamas antrinių žaliavų surinkimo iš komunalinių atliekų tinklas (savivaldybėms nupirkti antrinių žaliavų surinkimo konteineriai, kurie pastatyti įvairiose savivaldybių teritorijose).
Antruoju etapu bus siekiama sumažinti į sąvartyną patenkančių atliekų kiekius. Viena svarbiausių priemonių – regioninių atliekų tvarkymo sistemų plėtra, sukurta biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūra. Jai įgyvendinti dešimt Lietuvos regionų pateikė paraiškas ES paramai gauti.
Atliekų tvarkymo sistemos plėtrai 2007-2013 m. skirta 813 mln. litų ES paramos lėšų. Iš jų 450 mln. litų atliekų rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumams vystyti planuojama paskirstyti dar šiais metais, o projektai turės būti baigti iki 2014 m. pradžios.
– Miškus, ūkininkų pasėlius ir melioracijos įrenginius niokoja bebrai. Medžiotojai nepajėgūs sumažinti jų populiacijos. Gal reikėtų prailginti šių gyvūnų sumedžiojimo terminus?
– Šiuo metu nesvarstome tokios galimybės. Norėčiau priminti, jog šių metų gegužės mėn. pakeista bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarka. Dabar žemės, miško, vandens telkinio sklypo savininkams, valdytojams ar naudotojams, medžioklės plotų naudotojams leidžiama ištisus metus rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis, išskyrus sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, ardyti bebrų pastatytas užtvankas likviduotinose bebravietėse. Tikimės, kad toks kovos su plintančia bebrų populiacija būdas duos vaisių.
– Ką galėtumėte patarti gyventojams dėl vis agresyvėjančių vilkų? Pernai Rokiškio rajone vilkai užpuolė net miestelio centre nakčiai pririštus galvijus. Ar planuojate leisti sumedžioti didesnį kiekį šių plėšrūnų?
– Kiekvienais metais vilkų sumedžiojimo limitas nustatomas ir tvirtinamas atsižvelgiant į mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Šie gyvūnai medžiojami nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d. Jei nustatytas limitas išnaudojamas anksčiau, medžioklė nutraukiama. Kol kas vyksta konsultacijos su mokslininkais dėl vilkų sumedžiojimo limito 2010-2011 m. medžioklės sezonui.
Aldona Minkevičienė
