Jaunųjų lyderių klubo (JLK) prezidentė, „Romuvos“ gimnazijos dvyliktokė Monika Stankevičiūtė turi ką papasakoti. Ir ne tik apie išdykusią vaikystę, šungrybius ar neplanuotus sunkumus užsienyje. Ji su deramu rimtumu prisiima atsakomybę, užgriūvančią lyderius vykdant atsakingus projektus ne tik su lietuviais, bet ir su užsieniečiais…
Visad nubalnotais keliais
Vaikystėje ji buvo greitas ir išdykęs vaikas. „Visad nubalnotais keliais, kiekvieną kartą iš lauko grįždavau murzina“, – prisiminė prezidentė. Ji turėjo labai daug darželio meilių, buvo draugiška, atvira ir niekad nebijodavo to pasakyti berniukams. Monika pasižymėjo tuo, jog stengėsi išmėginti visa, ko kiti nebandė. Tarkim, kartą darželyje prisivalgė šungrybių… Dabar ji dėkinga kažkuriam iš mažiukų, tuo metu buvusių šalia, kuris apie grybus pasakė auklėtojai.
Monika, būdama maža, labiau mėgdavo mašinėles negu lėles, o jeigu žaisdavo su barbėmis, tai jos visada turėdavo mašinas. Mažoji Monika svajojo būti astronome, troško visą laiką stebėti žvaigždes. Be to, nuo mažumės dainavo, o pradėjusi lankyti mokyklą gavo vesti ir pirmuosius renginius. Įsimintiniausias buvo pradinių klasių šimtadienis, kada jai leido pateikti užduotėles bendraklasių tėveliams. Tada, prisimena, jautėsi tokia didelė.
Platus požiūris į pasaulį
Rimčiau į gyvenimą Monika pradėjo žiūrėti, kai teko rinktis, mąstyti apie vertybes. „Tikriausia taip esu išauklėta mamos: man svarbiausia – būti geru ir sąžiningu žmogumi“, – svarstė abiturientė. Jos žodžiais, gerą žmogų užpildo mokslai ir žinios. Todėl atsirado, tiksliau visuomet buvo, tik augant tapo labiau motyvuotas poreikis kažką veikti. Mergina, prieš ateidama į Jaunųjų lyderių klubą, įsivaizdavo save visur lakstančią, organizuojančią, planuojančią savo laiką. „Norėjau labai daug, tačiau džiaugiuosi pasirinkusi vieną, plačias galimybes teikiančią veiklą“, – lyderių klubą gyrė prezidentė.
Lyderių veikloje ji pradėjo dalyvauti būdama penkiolikos. Iš pradžių mergina norėjo visko, tik nežinojo, nuo ko pradėti. Šiandien, sako, esanti dėkinga klubui, jog ją, energingą vaiką, nukreipė tinkama linkme. „Jeigu prisimintume, kokia aš buvau tada ir kokia esu dabar… Žinoma, tai nėra skirtingi žmonės, juk vis dėlto tai esu aš, žmogus, kuris atsiskleidė, surado savyje tai, ko nežinojo turįs …“ – kalbėjo rašinio herojė. Galybė mokymų, vietinių ir tarptautinių pažinčių nutiesė jai kelią atrastiems gabumams tobulinti, augti. Mergina neabejoja: klubas suformavo jos ganėtinai platų požiūrį į pasaulį, norą mokytis, tobulėti, domėtis tuo, kas vyksta.
Džiaugsmas ir atsakomybė
Pirmasis jos projektas “Laisvas molbertas” buvo labai nedidelis, tačiau šiltas ir smagus. Jo metu Rokiškio jaunimas piešė svajonės tema. Šį renginį ypač papuošė tai, jog visi piešiniai buvo parduoti paramos akcijos “Ir mes galime padėti” aukcione, o pinigėliai skirti mažam sergančiam vaikučiui. „Manau, tai buvo puiki pradžia, kadangi nors truputį prisiliečiau prie projektinės veiklos“, – svarstė Monika.
Vėliau ji, išvykusi į tarptautinius jaunimo mainus Turkijoje, suprato, jog nori kažką nuveikti kartu su kitų valstybių jaunimu, pažinti kitokią kultūrą. Kadangi Monika labai myli muziką, į galvą šovė mintis: „O kodėl užsieniečiai negalėtų dainuoti lietuviškai?“ Klubo vadovei Birutei Bagdonienei padedant susidėliojo mintys, atsirado žmonių, kuriuos ši idėja taip pat “vežė”. Taip gimė tarptautinis jaunimo mainų projektas “Tėvo gitara”. „Neapsakoma patirtis, begalinis džiaugsmas ir didžiulė atsakomybė – taip trumpai galėčiau apibūdinti „Tėvo gitarą“, – kalbėjo Monika. Veikli mergina negalėjo nesidžiaugti, nes svajonė išsipildė: jai patirties davė bendravimas su šešių šalių organizacijomis, skirtingomis kultūromis, visiškai kitokiais žmonėmis, darbas komandoje. Ir laiką teko išmokti planuoti (mat dieną prieš prasidedant mainams Monika baigė muzikos mokyklą).
„Tėvo gitaroje“ jos komandai rūpėjo šalies reprezentavimas skirtingų valstybių žmonėms. „Mes buvome atsakingi už tai, kokį požiūrį apie Lietuvą jie išsiveš ir ką apie mūsų šalį pasakos savo organizacijoms, draugams ir pažįstamiems“, – renginio mastą įvertino prezidentė.
Ji ne kartą dalyvavo arba padėjo ir kituose JLK renginiuose. Tarkim, šią vasarą su projektu LIJA apkeliavo Lietuvą. Tai buvo Monikos svajonė, kurią bet kokiu atveju žadėjo įgyvendinti šiemet.
Seminaras su nuotykiais
Monikai ypač smagi ir naudinga buvo šio pavasario kelionė į tarptautinį jaunimo seminarą Bulgarijoje. Mergina tokio tipo seminare dalyvavo pirmą kartą. Į jį susirinko žmonių iš visos Europos. Dalyvių amžius – nuo 17 iki 60 metų, tačiau toks metų skirtumas nebuvo juntamas: suaugusieji į jaunuosius dalyvius žiūrėjo pagarbiai, klausė jų nuomonės ir ją vertino.
Tačiau svarbiausi nuotykiai dar laukė. Pasibaigus seminarui Monika ir jos draugė Miglė turėjo keliauti namo. Skrydis – su persėdimu Lenkijoje. Merginos, nuskridusios Varšuvon, turėjo nemažai laisvo laiko, todėl susitiko su pažįstamais, kurie joms aprodė naktinę Varšuvą. „Grįždamos į oro uostą juokais šnekėjome, jog būtų labai smagu pasilikti čia dar porai dienų…“ – pasakojo Monika. Ir prisišnekėjo: jų skrydis Varšuva-Vilnius buvo atšauktas dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio. Išvydus tokią žinią informacinėje lentoje apėmė labai nemalonus jausmas. Dvi mokinukės svetimoje šalyje. Nežinia. Jas apgyvendino viešbutyje ir liepė laukti. Ten merginos susipažino su lietuviu, kuris nusprendė nebelaukti atnaujintų skrydžių (visi naujienų portalai skelbė, jog skrydžiai bus užlaikyti dar ilgai, o autobusų ir traukinių bilietų nebebuvo artimiausioms dviem dienoms). „Naujasis pažįstamas išsikvietė vairuotoją iš Lietuvos ir mus kartu pargabeno į Vilnių. Dėl to mano mama patyrė nemažą stresą, tačiau juk svarbiausia, kad grįžau namo“ , – juokiasi prezidentė.
Moka atsiprašyti
Monika, klausiama apie nuotaikas, pomėgius, gerus ir blogus bruožus, sakė, jog nuotaika ir užsiėmimai dažniausia priklauso nuo metų laiko. Štai dabar, rudenį, ji pajuto poreikį užsiimti rankdarbiais. Tokiais kaip dekupažas ar vilnos vėlimas. Mat mergina labai mėgsta dovanoti rankų darbo papuošalus, tačiau, kaip dažniausia nutinka, pati savo darbelių neturi. Vėstant orams ji labiau linksta skaityti ir žiūrėti filmus. Kai ateis pavasaris, Monika jau žino, sugrįš didžiulis noras keliauti, aplankyti naujas ar jau matytas vietas. O didžiausias jos pomėgis, atsiskleidęs per veiklą, yra muzika, kurią rašinio herojė renkasi labai įvairią ir dažniausia pagal nuotaiką.
Monika prisipažįsta esanti „degtukas“: kartais, neįsigilinusi į situaciją, įsižeidžia, supyksta. „Tačiau užtenka vos poros minučių suprasti, jog klydau“, – šypsosi pašnekovė. Ji džiaugiasi, kad tokiu atveju moka atsiprašyti. Ir apskritai stengiasi būti šiltas, draugiškas žmogus. „Noriu, kad aplinkiniai, bendraudami su manimi, jaustųsi drąsiai ir maloniai“, – sako prezidentė.
Neužsidarys tik tarp knygų
Mokykloje šie mokslo metai Monikai – paskutiniai. Dėl būsimų studijų ji turi numačiusi daug skirtingų variantų. Vienas jų – sociologija. Tačiau tai dar nėra galutinis apsisprendimas. Vis dar laukia „Litexpo“ aukštųjų mokyklų mugės. Viena šiandieninių jos svajonių, aišku, kuo geriau baigti mokyklą. Tačiau Monika neužsidarys tik tarp knygų. „Nereikia nustoti domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, būtina dalyvauti renginiuose, toliau mokytis ir tobulėti kitose srityse“, – sakė Jaunųjų lyderių klubo, švenčiančio 6 metų gimtadienį, prezidentė.
Reda Milaknienė
