Sūrio sostinės vardą mūsų miestui pelniusios “Rokiškio sūrio” akcinės bendrovės direktorius Antanas Trumpa sako, kad toks įvertinimas bendrovę ne tik džiugina, bet ir įpareigoja. Turtais niekada viešai nesipuikuojančio verslininko gyvenimo filosofija paprasta: žmogus laimingas, jei turi mėgstamą darbą ir gerą šeimą. Pagarbą ir racionalų požiūrį į darbą bei sunkiai uždirbtą pinigą išugdė paauglystės gyvenimo universitetai…
Atsakingas už vardą
“Neslėpsiu, man labai malonu, jog Rokiškio vardas pirmiausia siejamas su “Rokiškio sūriu”. Kadangi bendrovės pavadinime naudojame miesto vardą, esame atsakingi už Rokiškio įvaizdį: jei mūsų produkcija būtų prasta, neigiamas atspalvis kristų ir miestui”, – sakė p. Trumpa.
Kitąmet – ypatinga data: sukaks 40 metų, kai šis žmogus vadovauja šalies pieno perdirbimo lydere tapusiai bendrovei. 1972-aisiais p. Trumpa buvo paskirtas vadovauti tuometei “Rokiškio sūrių gamyklai”, prieš 19 metų įmonė tapo akcine bendrove, o 2012-aisiais “Rokiškio sūris” minės įkūrimo 20-metį. “Švęsime visus jubiliejus. Jau anksčiau esu sakęs, kad bendrovei svarbias sukaktis “Rokiškio sūris” pažymės miesto sūrio šventėmis”, – patikino pažadais nesišvaistantis p.Trumpa.
Apie turtus ir poreikius
Šalies pieno perdirbimo pramonės lyderę valdantis verslininkas A.Trumpa nesureikšmina jam priskiriamo vieno turtingiausio šalyje žmogaus titulo: “Kišenėje pinigų neturiu, visi – banke. Tiksliai žinau, kiek jų ten yra. Jeigu parduočiau bendrovės akcijas, susidarytų apie 80 mln. litų. Taigi didžiausias mano materialusis turtas – bendrovė, kurioje dirbu, ir didžiausias džiaugsmas, kad ji dirba sėkmingai. Už mano nugaros stovi 2000 bendrovės darbuotojų, už kuriuos esu atsakingas”, – sakė p. Trumpa, pridūręs, jog kiekvieno žmogaus turto sąvoka kitokia.
Bendrovės direktorius, dažnai lankantis pieno ūkius, pirmiausia žemdirbių paklausia, kaip šie gyvena. Jis iš anksto gali nuspėti atsakymus. “Prastai: pieno supirkimo kainos mažos, o technika, vaistai ir kuras brangsta”, – pasakys jie man. Karvių fermą turinčiam ūkininkui, pasiguodusiam, kad ūkininkauti vis sunkiau, pasiūliau už milijoną litų parduoti fermą su visa banda. Neparduoda. Ne su vienu žemdirbiu kartu suskaičiavome jo 10 metų investicijas, pastatus, bandą bei ūkio pajamas. Jis ir pats nustemba, jog kas mėnesį jam lieka prezidento alga “, – gyvenimišką pavyzdį pasakojo p. Trumpa.
Direktorius neslepia ir savo algos. Esą ja niekuo nenustebintų: pernai jo atlyginimas siekė 3 tūkst. litų “ant popieriaus”, šiemet – trigubai didesnis, nes bendrovė vėl dirba pelningai. Anot pašnekovo, jo ir žmonos Ledinos išlaidos sudėliotos grafomis: šildymo sezonu maistui ir buičiai išleidžiama 4-5 tūkst. litų, vasarą – apie 1,5 tūkst. mažiau.
“Niekada neturėjau kelių kostiumų. Tais pačiais vaikštau į darbą ir į šventes. Tiesa, prieš kelerius metus dukra Rita privertė pasisiūdinti naują kostiumą. Norėjo, kad tėvas atrodytų gražiai. Gal visi tokie kaip jis, darboholikai, išvaizdai ir drabužiams neskiria dėmesio?” – šypsojosi p. Trumpa.
Gyvenimo universitetai
Prabangaus gyvenimo galimybėmis niekada viešai nesipuikuojantis p. Trumpa sakė, kad jam puikybės jausmas svetimas. “Manęs ne vienas klausia, kodėl nevažinėju brangiu mersedesu? Aišku, kad galėčiau, jei norėčiau. Bet kam man reikalinga tokia mašina? Turiu autobusiuką, į kurį telpa visa šeimyna”, – nuoširdžiai šypsosi pašnekovas. Paklaustas, kaip gyvena, jis visuomet atsako: “Gerai.” Išgirdę tokį atsakymą, anot p. Trumpos, ne vienas pakraipo galvą. “Gal ir pagalvoja, kad esu keistas? Pasižiūri į mane kaip į nepritapėlį. Bet aš iš tiesų gyvenu gerai. Net jei gaučiau algos kelis kartus mažiau, neturėčiau darbo, vis tiek taip sakyčiau. Šito esu gyvenimo išmokytas”, – patikino pašnekovas.
Jaunesnės kartos miestelėnai, verslininką A.Trumpą pažįstantys kaip racionalų ir turtingą žmogų, greičiausia nė nenumano, kokie gyvenimo universitetai ugdė tvirtą jo charakterį. “Mama, jos vardas buvo Uršulė, mirė, kai man buvo 14 metų, o broliui Broniui – septyneri. Likome vienu du, nes tėvas gyveno atskirai. Po motinos mirties lankiau mokyklą ir vietoj motinos dirbau valytoju, vėliau kūrenau krosnis. Tėvas buvo pečkurys, todėl ir šį darbą išmaniau. Mano bendraamžiai spardydavo kamuolį, o aš uždirbdavau pinigus. Tada negalvojau, kad man sunku”, – kalbėjo p. Trumpa, truputį sujaudintas paauglystės prisiminimų. Išsaugotos šviesiausios tų dienų minutės – vakarai dėdės šeimoje, kur jis su broliu eidavo pasibūti. Dėdė gyveno skurdžiai, bet darniai: jo namuose kas vakarą rinkdavosi gatvės jaunimas ir dainuodavo.
Mokėsi jis Kauno politechnikos institute. Už puikius rezultatus rokiškėnas gaudavo didžiausią stipendiją, vadinamą leninine. Institutą jis baigė raudonu diplomu ir pakankamai turtingas: susitaupė ne vieną tūkstantį rublių: nuo pirmojo kurso dirbo trijų studentiškų bendrabučių kūriku. “Paauglystėje įgyta kūriko patirtis labai pravertė”, – juokėsi senus laikus prisiminęs pašnekovas. Tuo metu, kai jis krimto inžinieriaus studijas, jaunesnysis brolis Bronius gyveno Rokiškio vaikų internate. “Nepasakyčiau, kad dėl brolio turėjau daug rūpesčių. Tapęs studentu, jis sukosi, kaip išmanė, jam nereikėjo daug padėti”, – savo jaunystės puslapius vartė sūrio imperijos vadovas.
Be specialių metodikų
Verslininkas A.Trumpa su žmona Ledina užaugino dukrą Ritą ir sūnus Dalių bei Andrių, sulaukė aštuonių anūkų, tačiau taip ir nesuprato specialiojo būdo auklėti vaikus, kad jie užaugtų dorais žmonėmis. “Sovietmečiu gamykloje vyko paskaita apie vaikų auklėjimą, po kurios pildėme anonimines anketas. Tai, kaip bendraujame namuose, surašiau nuoširdžiai. Labai bijojau, kad neatpažintų mano anketos, kuri viešai ir skaudžiai buvo sukritikuota. Vienos darbuotojos anketa buvo įvertinta kaip pavyzdinė ir perskaityta garsiai. Gerokai vėliau jos sūnus tapo nusikaltėliu”, – klausiausi pašnekovo.
Anot p. Trumpos, vaikai auga vertindami tėvų pavyzdį. Per daug nelepinęs savo atžalų, tėvas dabar jų gyvenimais labai didžiuojasi. “Vaikams padėjome, kiek jiems reikėjo ir kiek galėjome. Ritai davėme pinigų stomatologijos klinikai, Andriui – namui, o Dalius liko čia gaspadoriumi. Dabar visi savarankiški ir niekada nieko nebeprašo”, – juokėsi p. Trumpa. Krūvon susirinkusi gausi šeimyna jam, seneliui, – didžiausia širdies atgaiva. “Turiu septynis anūkus ir tik vieną anūkę. Reikėtų daugiau mergaičių. Gal greitai proanūkių sulauksiu”, – trumpam užsisvajojo pašnekovas. Netrukus jo žmona Ledina pradės pirkti kalėdines dovanas, o p. Antano pareiga – persikūnyti į Kalėdų Senelį ir jas išdalinti.
Meškerė, šautuvas ir bilietas
Egzotiškuose kraštuose Trumpų šeima neturi vilų ir nesididžiuoja prabangiu laisvalaikiu. “Turiu sodybą ant Sartų ežero kranto. Geriausia pailsiu su meškere rankoje. Antra aistra – medžioklė. Kam reikia kažkur esančių vilų, jei galima keliauti po pasaulį. Su kolektyvu nuo 1973 m. turime gražią tradiciją – kartą per metus važiuojame į ekskursiją. Pradėjome nuo Ignalinos, vėliau išmaišėme buvusią Sovietų Sąjungą, o Nepriklausomybės metais, bendrovei pradėjus dirbti pelningai, kelionės išsiplėtė po Europą. Dabar esame nemažai apkeliavę kitų žemynų egzotiškų šalių. Po Vėlinių vyksime į Kiniją”, – sakė keliauti pamėgęs “Rokiškio sūrio” bendrovės vadovas. Kur važiuoti, sprendžiama Joninių naktį: Trumpų šeima su artimiausiais bendradarbiais švenčia Jonines ir Antanines. Trijų narių komisija įvertina pateiktus kelionių siūlymus ir išrenka patį patraukliausią.
Apie paramą ir titulus
Verslininko A.Trumpos vadovaujama bendrovė finansavo Nepriklausomybės aikštės paminklo “Arka” statybą, atidengtą miesto 500 metų jubiliejaus proga. Bendrovė remia rajono ir miesto šventes, kitus svarbius renginius, sportą ir kultūrą. Šio žmogaus iniciatyva rajone įsteigtas Studijų paramos fondas gabiems moksleiviams. “Reikia remti gabius vaikus, kurių tėvai neišgali išleisti jų į mokslus. Kai fondas buvo įsteigtas, į jo biudžetą pervedžiau 100 tūkst. litų. Esu pasirengęs tesėti duotą pažadą – skirti asmeninių lėšų. Nepritariu tiems, kurie mano, kad ėmusieji paramą privalo jaustis įsipareigoję ar skolingi rajonui”, – teigė verslininkas. Versti paramą gavusius absolventus grįžti į Rokiškį, anot p. Trumpos, reiškia ne ką kitą, kaip jaunimo šantažą.
Garbingi Technikos mokslų daktaro, Lietuvos Verslo Šlovės galerijos laureato, Rokiškio krašto garbės piliečio vardai, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medalis, keturi vadovavimo dešimtmečiai įmonei, kuri išgarsino Rokiškį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, – toks anų metų vaikinuko kelias. “Mokslų daktaro vardas man labai brangus. Kai gyniausi disertaciją, buvo daug pavyduolių ir mane skundė. Todėl teko dar kartą ją ginti Maskvoje. Brangus ir Rokiškio krašto garbės piliečio vardas: čia gimiau, gyvenu ir dirbu. Visų kitų įvertinimų ar apdovanojimų nesureikšminu”, – sakė p. Trumpa. Už garbės medalius jam svarbesnis kolektyvo įvertinimas. “Negalėčiau pasakyti, kad darbuotojai mane myli. Manau, vadovus reikia ne mylėti, o gerbti. Aišku, jeigu yra už ką. Per 40 metų kolektyvas nė karto man neatsuko nugaros. Tai leidžia manyti, kad jie mane gerbia”, – šypsojosi p. Trumpa.
Aldona Minkevičienė
