Nuo juodosios keramikos iki spalvingų kūrinių

Ieškojimai

„Lankydama vaikų darželį Nemenčinėje (Vilniaus r.) sugalvojau, kad būsiu dailininkė. Piešdavau kaip visi vaikai, niekuo neišsiskyriau, tik turėjau tokią viziją. Vėliau tėvai sugalvojo persikraustyti čia, į Jūžintus, į tėvo gimtinę. Sutapimas, kad tą vasarą atlikti praktikos atvyko mokiniai iš Vilniaus Čiurlionio menų mokyklos. Kadangi aš nuolat piešdavau, vietiniai žmonės pasiūlė man prisijungti prie svečių“, – apie ilgo kelio meno link pradžią pasakojo L. Skardžiūtė. Vilnietė mokytoja, matyt, pastebėjo jos talentą ir tarstelėjo baigus 5 klases atvykti mokytis į Vilniaus Mikalojaus  Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Kai Lina atvyko, ta pati mokytoja pašiurpo pamačiusi, kaip pasikeitė mergaitės piešiniai. Į mokyklą ji įstojo savaitę palankiusi papildomus kursus. Vilniuje mokėsi trejus metus. Tačiau laisvė ir savarankiškumas pakenkė mokslams – norėdama baigti vidurinę mokyklą, ji grįžo atgal į Jūžintus.

Pasak Linos, buvo keblu, nes Jūžintuose teko mokytis vokiečių kalbos, ne anglų kaip Vilniuje, be to, sunkiai sekėsi tikslieji mokslai. Baigusi vidurinę, ji įstojo į dizaino mokyklą Kaune, tačiau supratusi, jog teks krimsti fiziką, chemiją, matematiką, po savaitės metė mokslus ir vėl grįžo namo.

Odisėja tęsėsi: po metų mergina pasirinko keramikos ir tekstilės specialybę Vilkijos (Kauno r.) D. ir Z. Kalesinkų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje. „Sekėsi, bet man tuomet buvo jau dvidešimt metų. Tada per daug jautriai ir sąžiningai į kai kuriuos dalykus žvelgiau, tad mečiau ir trečią mokyklą“, – tęsė pašnekovė.

Būsimai menininkei teko kreiptis į Darbo biržą, ši nusiuntė į „Lelijos“ siuvimo fabriką. Čia Lina dirbo trejus metus – prisiūdavo sagas. Ten sužinojo apie save naujų dalykų: visuomet manydavo, kad tegali lėtai dirbti, tačiau priprato prie spartaus konvejerinio darbo.

Vėliau viskas sukosi kaip karuselėje: sukūrus šeimą buvo kilusi mintis emigruoti, bet sulaikė naujagimis. Visą laiką Lina svarstė, ką gyvenime veikti. Mintys sukosi apie keramiką, nes ji apima skulptūrą, spalvas, net grafiką. Taip sutapo, kad kaimynystėje, už ežero, apsigyveno keramikai, sudominę savo darbais. Skyrybos su vyru paspartino L. Skardžiūtės apsisprendimą kurti keramiką. „Neturėjau ko prarasti“, – apibendrino pašnekovė.

Paklausta, iš ko paveldėjo kūrybinę gyslelę, sako „tikrų“ menininkų giminėje neturėjusi, tik dėdė buvęs kalvis, tačiau dabar tuo amatu nebeužsiima.

Kokios keramikos imtis?

Iš pradžių L. Skardžiūtė manė pasirinksianti juodąją keramiką. Susisiekusi su D. ir Z. Kalesinkų aukštesniosios liaudies amatų mokyklos buvusiu direktoriumi paprašė paskolinti lauko degimo krosnies brėžinius. Jis mielai sutiko padėti ir pasiūlė imtis raugo keramikos, kai lauko krosnyje išdegtus dirbinius, dar įkaitusius ir raudonus, merki į raugą. Toks molio dirbinys tampa dėmėtas. Lina šią technologiją išbandė ir… pasirinko kurti glazūruotus dirbinius. Neturėdama elektrinės degimo krosnies juos išdegdavo svetimose, bet aplinkybės leido suprasti – geriausia turėti savąją. Ją pagal užsakymą sukonstravo meistras. Dabar visus kūrinius ji išdegina nuosavoje krosnyje.

Gyvenamajame name esančioje Linos dirbtuvėje – lubas siekiančios lentynos, mugėms skirtų molinukų prikrautos kartoninės dėžės, darbo stalas ir, žinoma, menininkams būdinga kūrybinė netvarka. Tačiau ji netrukdo kurti spalvingus darbus: „Neatsidžiaugiu spalvomis, todėl patinka glazūra. Žmones stebinu spalvų deriniais, ypač patinka jų priešpriešos. Spalvų poreikis – mano viduje. O mano rūbai tamsūs, labiausiai mėgstu pilkus.“

Lipdo rankomis

Lina kuria lėkštes, lėkšteles, puodukus, švilpynes… Lėkštes lipdo iš vienos plokštumos: iškočioja molį, išpjauna apskritimą, tada deda ant kitos didelės lėkštės pagrindo ir formuoja. Menininkė sako, kad jos kolegos paprastai naudoja gipsines formas, bet ji pritaiko buityje naudojamus indus. Kitus indus, ypač ovalo formos, lipdo iš molio juostelių, jas dėlioja, lygina įvairiomis lentelėmis, pritaiko net banko ar nuolaidų korteles, žvejybai skirtą valą, ausų krapštukus – svarbiausia, kad jais pasiekiamas reikiamas rezultatas.

Specialius įrankius dažniausia naudoja kurdama švilpynes, kurios akį traukia gyvybingumu, spalvų įvairove ir yra mylimos ir paprastų pirkėjų, ir kolekcininkų. „Ką tik nulipdyta švilpynė jau turi švilpti. Jei ne, tai ir išdegta nešvilps“, – komentavo pašnekovė.

Peržvelgus jau glazūruotus molio dirbinius galima ir apsigauti. Kokiam tikslui skirta daili lėkštutė? Lina šypsodamasi pakelia ją ir parodo dar vieną apačioje esantį indelį. Pasirodo, tai muilinė su indeliu vandeniui nulašėti.

Apie paslapčių pilną glazūravimą – atskira kalba. Tai atsakingas darbas, nes nuo elektrinės krosnies temperatūros ir dirbinių joje išlaikymo laiko priklauso kokybė, kai kurių spalvų ryškumas, atspalviai. Jei krosnis pustuštė, tuomet bendra temperatūra būna žemesnė nei nustatytoji. Jei pilna (tam prireikia dirbti penkias dienas), tai temperatūra daug aukštesnė, nes dirbiniai gauna karščio vienas nuo kito. Paprastai glazūruojama nustačius 1 tūkst. 20 laipsnių temperatūrą, paskui dirbiniai dar palaikomi krosnyje. Neglazūruotus kūrinius ji vadina „biskvitais“. Didelės lėkštės lipdymas trunka apie keturias valandas, spalvinimas – apie penkias.

„Mugės kaip šventės – dirbi, dirbi ir važiuoji pasirodyti“

Lina kol kas prekiauja tik mugėse, miestų šventėse. Prekyba internetu jai dar nepriimtina, nes perkamo daikto nepačiupinėsi, o kelias dienas trunkančiose mugėse pirkėjai grįžta pasidžiaugti, kad įsigytas kūrinys namuose atrodo daug geriau nei ant prekystalio spalvų margumyne. Jai smagu užmegzti pokalbius su pirkėjais. Kita vertus, dabar įsigudrino ant dirbinių klijuoti kainas, nes ne visi pirkėjai išdrįsta klausti.

Juodoji keramika ir eksperimentai

Už ūkinių pastatų pūpsanti lauko degimo krosnis, skirta juodajai keramikai, jau treji metai nekūrenta. „Dariau du degimus. Vienąkart buvo per žema temperatūra, kitąkart molio dirbiniai susilydė nuo karčio“, – šeimininkė rodo išsaugotus, kiek deformuotus, nelygiu paviršiumi dirbinius, sudėtus lauke. Trupindama šukes aiškina, kaip atskirti tikrąją juodąją keramiką nuo „forsuotos“, t. y. išdegtos paskubomis, siekiant rezultato. Lauko degimo krosnies prašo nefotografuoti, anot jos, „žmonėms reikės fantazijos, kad atpažintų, jog tai krosnis“. Tačiau paaiškina technologiją: „Ji mūrijama iš šamoto plytų. Viršus paliekamas kiauras, tik užstumiamas skarda. Prie pakuros, lauke, sukuriamas lauželis, po truputį stumiamas gilyn į angą, pamažėle patraukiama skarda, kad atsirastų trauka. Taip keletą valandų, kol susikūrena. Iškasi žarijas. Užtrauki skardą. Imi pušines arba eglines malkas, sumeti į krosnį, uždarai ir užkasi žemėmis. Kitądien nukasus leidi dirbiniams natūraliai atvėsti. Tik tada paaiškėja, pasisekė ar ne.“

Keletą valandų pabendravus supranti, kodėl verta pasakoti apie įvairias technologijas, kuriomis menininkai kuria aplinkinius stebinančius darbus. Tai daryti pravartu vien todėl, kad su kūryba nesusidūrę žmonės tinkamai įvertintų rankų darbą, jam skirtą laiką ir išmonę. Tiesa, liko nutylėtas vienas dalykas, išskiriantis L. Skardžiūtės lipdinius iš kitų. Tai taškeliai, įspaudžiami dar minkštame molyje. Nutepti glazūros spalvomis jie sukuria margus raštus, kuriuos ne visada užfiksuoja fotoaparato objektyvas. Belieka laukti, kol menininkės dirbiniai atkeliaus ir į Rokiškį.

Projektą iš dalies remia