Šiandien – Pasaulinė meteorologijos diena, pradėta minėti nuo 1961 m. Lietuvoje pirmieji meteorologiniai stebėjimai atlikti 1770 m. „Gimtojo…“ geras draugas ir pagalbininkas Bronius Medinis, Biržų meteorologijos stoties vedėjas, atmosferą ir joje vykstančius procesus stebintis bei fiksuojantis keturis dešimtmečius, sako: „Stipriai pasikeitė ne tik stebėjimų technika ir galimybės, bet ir gamta bei jos reiškiniai.“ Su B. Mediniu apie „nežemiškus“ prisilietimus, „žemiškus“ atlyginimus ir kitas šios profesijos subtilybes kalbėjosi „Gimtojo…“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Orų stebėtojai, arba kitaip meteorologai ir sinoptikai, labai paslaptinga profesija. Jūs žinote ir galite pirmieji pamatyti tai, kas eiliniam nepasiekiama… Omenyje turiu būsimus orus…
– Nuo senų laikų orų stebėtojai žmonėms įdomūs. Mes dažnai pajuokaujame: dešimt prognozių gerų, jei vienuoliktos nepataikysi, būtent ši labiausiai matysis. Taip jau nutinka: orai geresni, nei pranešei – nelabai kas burnos, bet jeigu užgrius prastesni, nei paskelbei, tada jau labai blogai… Pirštais bado, sako: „Žiūrėk, ką čia nusišnekėjo?“ Mes, meteorologai, esame kaip metraštininkai – fiksuojam, ką matom, ir išmatuojam, o galutinis prognozių verdiktas – sinoptikų.
– Sakoma, jog pats nedėkingiausias reikalas – prognozuoti?
– Tikra teisybė. Juk ir Vyriausybė prognozuoja, kad mūsų gyvenimas bus vis geresnis. Ir žmonės tuo tiki. Kaip ir orais, apie kuriuos informaciją „pasileidžiam“ žinių pabaigoje. Nors ir nelabai žiūrovai mumis tiki, kaip ir gerėjančio gyvenimo pažadais, vis tiek rūpi pažiūrėti ir pasiklausyti. O gal?! Taip jau žmogus surėdytas: nuo senovės tiki visokiais burtininkais, čigonių „varažijimais“ ir kitokiais pranašais.
– Žmonės vis dar bando nuspėti orus pagal dangaus kūnus, gyvūnus, augalus. Anksčiau esate sakęs, kad senolių išmintis nebepasiteisina?
– Ir aš pats dažnai paspėlioju pagal gamtą, bet tik dėl smagumo. Nes gamta labai pasikeitė, dėl klimato kaitos, žmogaus veiklos įtakos dažnėja sunkiai prognozuojamų reiškinių. Todėl ir sakome, kad nebėra lietuviškų žiemų, nebebraška nuo speigo tvoros, vasarą trumpam užklumpa tropiniai karščiai, ruduo keičiasi vietomis su žiema, per anksti ateina pavasaris. Kai kurie spėjimai vis dar pasitvirtina…
– Sakote, pasikeitė gamta, o kaip pasikeitė meteorologiniai stebėjimai? Vis dar bėgiojate prie lauko įrenginių griežtai pagal valandas ir tebegyvenate kitokiu laiku nei visi žmonės?
– Gyvename vasaros laiku ir laikrodžių nesukinėjame. Mūsų ritimas – pagal Grinvičą (Londono laiku), taigi nuo normalių žmonių esame atsilikę net tris valandas. Ir mūsų, kaip sakote, bėgiojimas prie įrenginių sudėliotas labai preciziškai – stebėjimų duomenis fiksuojame ir perduodame tiksliai kas trys valandos: 9, 12, 15, 18, 21, 00, 3 ir 6 val. Šiomis valandomis mūsų niekas negali trukdyti. Jeigu vos kelias minutes duomenis perduoti pavėlavai – bus labai blogai…
– Per beveik 40 darbo metų teko pramiegoti ir gauti pylos?
– Tfu tfu tfu…Nors yra papuolę, bet gal kartas kitas. Tos kelios minutės, skirtos duomenis apdoroti ir perduoti, – tikras adrenalinas. Jeigu pramiegotum ir laiku neatsibustum, gautum perspėjimų, mūsų duomenų laukiantys informatikai trimituotų, skambintų: „Kur prapuolei?“ Būna, kad kompiuteris kaip tyčia svarbiausiu momentu „užlūžta“, tada skubi duomenis padiktuoti telefonu.
Plačiau skaitykite ketvirtadienio „Gimtajame…“
