Pasibaigus 2016–2017 m. Lietuvos ledo ritulio čempionato reguliariajam sezonui, klubų treneriai ir vadovai išrinko geriausius visų pozicijų žaidėjus ir trenerį (komandų atstovai negalėjo balsuoti už savo klubo auklėtinius). Šiame sąraše – net keturi mūsų rajono komandoms priklausantys žaidėjai: geriausiu puolėju pripažintas Mauras Baltrukonis („Juodupė“), gynėju – Artūras Katulis („Juodupė“), naudingiausiu žaidėju – Saulius Limontas („Rokiškis“), geriausiu vartininku – Simas Baltrūnas („Rokiškis“). Šį kartą kalbinome anksčiau pusfinalio kovas baigusius „Rokiškio“ komandos žaidėjus S. Baltrūną ir S. Limontą.
– Šiame sezone buvote įvertinti. Ar tai pirmas panašus prizas?
S. Baltrūnas: – Panašus įvertinimas tikrai nėra pirmas, jų tikriausiai daugiau būdavo iki sukako 18 metų, vėliau gal tik vienas kitas…
S.Limontas: – Sportininko naudingumas sunkiai pamatuojamas, ne tik įvarčiais skaičiuojamas. Tai – ir žmogiškosios savybės, nauda komandai. Manau, čiuožimo, ritulio valdymo technika, gebėjimas matyti aikštelę ir kontroliuoti situaciją įgyjami metams bėgant. Ko gero, tai irgi buvo svarbūs kriterijai. Ir jauni žmonės turi šių savybių, bet vyresnieji pasižymi patirtimi, ypač jei žaidžia aukštesnio lygio komandoje. Mano žiniomis, balsavo treneriai, komandų vadovai. Asmeninių įvertinimų esu gavęs ir daugiau: dar būdamas mokinuku su dviem kitais rokiškėnais tapau rezultatyviausiu žaidėju, apie tai rašė sovietinių laikų laikraštis „Lietuvos pionierius“. Du sezonus, 1999 ir 2000 m., tapau rezultatyviausiu Lietuvos čempionato žaidėju.
– Papasakokite apie save
S. Baltrūnas: – Gimiau, augau ir sportavau Rokiškyje iki trylikos metų, vėliau penkeriems metams persikėliau gyventi ir sportuoti į Latviją, bet po ledo ritulio sezono visada grįždavau namo dviem mėnesiams pailsėti ir susitvarkyti mokslo reikalų. Po to metams grįžau į Lietuvą, vėliau pusmetį praleidau Moldovoje, tada – vėl į Latviją. Dabar jau beveik dvejus metus gyvenu Lietuvoje. Studijuoju Vilniaus kolegijoje tarptautinį verslą ir dirbu sostinės Ledo ritulio akademijoje.
S.Limontas: – Esu rokiškėnas. Kūno kultūros akademijoje įgijau ledo ritulio treniravimo sistemų ir futbolo trenerio specializacijas. Keturis sezonus rungtyniavau Daugpilyje (Latvija), profesionalų komandoje. Esu Aukštaitijos atvirosios ledo ritulio lygos organizatorius, dirbantis visuomeniniais pagrindais.
– Kodėl rinkotės ledo ritulį?
S. Baltrūnas: – Pirmą kartą ant pačiūžų tėtis pastatė tikriausiai tuomet, kai man buvo ketveri, o ledo ritulio treniruotes sporto mokykloje lankyti pradėjau šešerių. Rokiškyje, kai nebūdavo ledo, treniruotėse tekdavo išmėginti įvairias sporto šakas, bet niekada neturėjau minčių rinktis ką kita. Iš pat pradžių buvau puolėjas, bet vėliau panorau būti vartininkas kaip tėtis. Nors iš pradžių jis dar bandė mane atkalbėti, bet jam nepavyko (šypsosi – aut. past.). Pradėjęs saugoti komandos vartus supratau, kad tai man labai patinka ir mano vieta yra būtent čia, o laikui bėgant ši aistra tik didėjo.
S.Limontas: – Pradėjau sportuoti aštuonerių devynerių metų. Kaip ir kiti vaikai išbandžiau įvairių sporto šakų būrelius, bet „užkabino“ ledo ritulys. Žiemos pradžioje treniruodavomės ant Rokiškio ežero arba Krašto muziejaus tvenkinių ledo. Paskui patys užliedavome aikštelę – tą pačią, kuri dabar įrengta. Buvo mediniai bortai, tinklai – labai šaunu (šypsosi – aut. past.). Mokiausi Rygos sporto mokykloje. Treneris Vytautas Šlikas nuveždavo į stovyklas. Sovietiniais laikais be trenerio pagalbos ar pažinčių nebūtų įmanoma kur nors išvykti. Pirmosios pačiūžos, rodos, buvo trenerio duotos. Paskui įsigijau tuo metu labai geras čekų gamybos. Kai pavogė, patyriau daugiau moralinį nei materialinį nuostolį, nes tuo metu jas būdavo labai sunku gauti. Tuometinei Elektrėnų miesto komandai atstovavau Rusijos pirmenybėse. Jų treneris Sidaravičius mane paimdavo kaip jauną ir perspektyvų žaidėją.
– Kuo dar, be prizo, įsimintinas šis sezonas? Lokių jausmų kyla žaidžiant su Elektrėnų „Energija“ – komanda, kuriai niekas nepralaimėjo?
S. Baltrūnas: – Buvo keletas tikrai labai įsimintinų rungtynių, per sezoną pasikeitė mano gyvenamoji vieta, treniruočių grafikas, prasidėjo mokslai, darbas.
S.Limontas:– Su kiekviena komanda reguliariajame sezone susitikome po keturis kartus. Žaisdamas su „Energija“ nusiteiki kovoti garbingai, į varžybas žiūri kaip į gerą treniruotę. Geriausiai komandoje esu susižaidęs su gynėjais Simu Sakaičiu ir Tomu Jasinevičiumi.
– Kaip palaikote fizinę formą ne sezono metu?
S. Baltrūnas: – Stengiuosi nuolat judėti fiziškai, o ne sėdėti vietoje. Bėgioju, lankausi sporto salėje, mėgstu žaisti futbolą, tenisą.
S.Limontas:– Plaukioju baseine, pailsiu pirtyje, bėgioju krosą, žaidžiu lauko tenisą, minu dviratį. Sezono metu būna įvairiai – priklauso nuo varžybų grafiko, nuotaikos, juk negali šiandien kilnoti štangą, o ryt dalyvauti varžybose. Be to, kai žaidžiau Latvijoje, treniruodavausi vieną du kartus per dieną, vykdavo pasiruošimas varžyboms, tad po sezono norėdavosi pabūti ramiai. Sezonas baigėsi prieš savaitę, maniau, patinginiausiu, bet jau po kelių dienų padariau „įžangą“ – bėgau 5–6 km krosą.
– Kokie Jūsų planai, ar aikštelėje sunku tvardyti emocijas ir aklai paklusti treneriui Audriui Deksniui?
S. Baltrūnas: – Dabar pagrindinis tikslas – patekti į Lietuvos nacionalinę ledo ritulio rinktinę, kuri balandžio 23–29 d. dalyvaus pasaulio čempionate Didžiojoje Britanijoje.
S.Limontas: – Keiksmai aikštelėje – tai emocijų išliejimas. Sportininkų be emocijų nebūna. Labai kultūringi jas išlieja be keiksmažodžių, tačiau nėra laiko galvoti: gražiai pasakysi ar ne. Pats suprantu, kad žiūrovams nelabai smagu klausytis. Trenerio stengiamės klausyti. Jis nėra „teroristas“, kuris pasako – ir viskas. Randame bendrą kalbą, pasitariame. Bendromis jėgomis galima daug prasmingiau viską padaryti. Esame suaugę žmonės ir patys susiprantame.
– Ką norite pasakyti sirgaliams?
S. Baltrūnas: – Ačiū už palaikymą šį sezoną! Malonu matyti jus gausiai susirenkančius, ypač į „namų“ rungtynes. Tikiuosi, kitą sezoną jūsų bus dar daugiau ir būsite dar garsesni!
S.Limontas: – Ačiū už tai, kad mylite ledo ritulį!
