„Labai dažnai eilėraščius rašau naktį, nes dieną paprasčiausiai nėra tam laiko. Nakties ramybė, vienuma padeda susikaupti, išsisakyti. Jeigu pavyksta, jeigu naujagimis gražus, jaučiuosi pailsėjusi, nors ir be miego“, – taip kalbėjo Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos mokytoja Vida Papaurėlienė savo antrojo poezijos rinkinuko pristatymo metu. Tąkart ją sveikino “Vaivorykštės” klubo literatai. Jie prisiminė, kaip prieš tris dešimtmečius p. Vida kūrė šį klubą ir daug metų jam vadovavo.
„Kūryba man – tai suvoktas būtinumas, be kurio nežydėtų mūsų BŪTIS. Kūryba – katarsis, išsivadavimas iš minčių labirinto ir sielos atgaiva. Neįsivaizduoju gyvenimo be kūrybos“, – sako p. Vida.
Nors ji eilėraščius rašo naktimis, juose labai dažnai šviečia saulė. Na, o saulėtuose eilėraščiuose telpa viskas – ir viltis, ir meilė, ir svajonės, ir liūdesys…
O gal naktis tikrai pats geriausias metas kūrybai? Gal klysta tie, kurie tvirtina, jog nakties darbas – dienos juokas? Pamėginkime tuo įsitikinti patys.
Gimtajai kalbai
Meile mano, burte mano,
Ačiū tau, kad manyje esi.
Būk žole, tyla ar vėju,
Būk, brangioji, manyje šviesi.
Lemtie mano, meile mano,
Ačiū, kad tavy esu.
Žemės grumste, motinos lopšine,
Nuo tavęs čia taip šviesu.
Būk šalia, kol šičia esam,
Būk šalia – graži, sava,
Neužgesk širdies ugnelėj,
Būk brangi kaip Lietuva.
Eilėraščius skaitykite šeštadienio “Gimtajame…”