Tikėdavosi gero derliaus
Istoriniai šaltiniai teigia, kad dar pagonys dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš gerą derlių. Buvo paprotys pasakoti šiurpias istorijas susėdus prie stalo, o Vėlinių naktį užklydę nepažįstamieji būdavo gražiai sutinkami, nes tikėta, kad jie – vėlių pasiuntiniai. Tie, kas domisi Vėlinių papročiais, sako, jog kapų lankymas nėra šios šventės esmė. Daug svarbiau – prisiminti išėjusiuosius be to perdėto kapų puošimo, noro pasipuikuoti prieš gimines ir kaimynus. Pagoniškas Vėlines pakoregavo krikščionybė. Kadangi pirmiesiems krikščionims nesisekė palaužti senojo baltų tikėjimo ir sunaikinti pagoniškų švenčių, beliko jas pritaikyti. Taip ir atsirado dvi šventės – Visi šventieji lapkričio 1-ąją ir Vėlinės lapkričio 2-ąją. Istoriniai šaltiniai taip pat teigia, kad iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nežiebdavo. Anksčiau būdavo užkuriamas laužas, kuriame sudegindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai ir buvo pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma – virsmas. Tai, kas dega, virsta šiluma ir šviesa.
Kapinės – lyg aukšti mūrai
Pagonė Eglė Samulytė ne kartą yra atkreipusi dėmesį, jog šiandien mūsų kaimuose, kaip ir didmiesčiuose, kapinės – aukšti mūrai, lyg mirusiųjų miestai: išklotos plytelės, didžiuliai, kartu labai prabangūs paminklai. Tarsi lenktyniavimas, kieno didesnis, masyvesnis, su gėlynais, mirguliuojančiais gausa kaip gėlių salonuose.
„Deja, nešildo… Kodėl išmetame mūsiškius mažosios architektūros stebuklus: saulutes, koplytstulpius, pilkus lauko akmenėlius, kuriuos susigabenome į sodybas, kiemus? Juk jie – tautos paveldas, lobis, unikali estetika ir grožis, taip šildantis ir sukeliantis tauriausius jausmus“, – teigia pagonė Eglė.
Didžiausios pagarbos mirusiesiems metas
Lietuviškoje tradicijoje Ilgių, arba Vėlinių, laikas prasideda spalio pabaigoje, kai ruduo po truputį pereina į žiemos ciklą, ir tęsiasi iki Kalėdų. Tai vėlių vaikščiojimo, didžiausios pagarbos ir bendravimo su išėjusiais anapilin protėviais ir artimaisiais metas, kai jų vėlelės (seniau vadintos larais – krikščioniškoje tradicijoje – angelai) sergsti ir globoja mus, gyvuosius. Visos šitos žinios perteiktos tautosakoje, archajinėse dainose, mitologijoje. Ilgės – sakralinis, aukščiausias Vėlinių lygmuo. Ilgių vardas slepia giliausią šios šventės prasmę. Tai – ilgesys amžinosios tėvynės, iš kurios mes visi atėjome gyventi šioje Žemėje, tai ilgis, gylis, lygis (dėliok skiemenis kitaip ir gausi visus atsakymus). Tai – perėja iš gyvojo pasaulio į subtilųjį dvasinį, į neregimąją esmingą būtį dausose.
Tradicijų daug, tik jų prasmės nebežinome
Pasak E. Samulytės, Vėlinių šventės pagal protėvių papročius švenčiamos mažiausia keturias dienas. Pirmąją dieną švenčiama savo šeimoje, antrąją – kaimo ar miestelio bendruomenėse, susitinkant su kaimynais, prisimenant garbingiausius žmones, trečiąją ir ketvirtąją dieną su ugnies deglais einama ant piliakalnių, alkakalnių, prie aukurų, atiduodama pagarba seniausiems protėviams, atliekamos šv. Ugnies apeigos. „Tradicijų daug, o šių švenčių esmės ir prasmės, deja, nebežinome, nebeturime laiko ramiai, neskubėdami švęsti, pamąstyti, pabendrauti. Toks gyvenimas“, – sako E. Samulytė.
Ilgai bendraudavo
Rokiškietė tautodailininkė Alė Gegelevičienė prisiminė savo vaikystės Vėlinių tradicijas. „Apie 1949-uosius, kiek pamenu, ant kapinių neidavo ir žvakių nedegdavo, visi rinkdavosi bažnyčioje“, – pasakojo A. Gegelevičienė. Jai ypač įsiminė, kai anuomet per Vėlines bažnyčioje susirinkdavo nemažai elgetų ir žmonės jiems atnešdavo maisto. „Man buvo baisu matyti, kaip jie Aleksandravėlės bažnyčioje rankas ištiesę laukia duonos riekės ar lašinių gabaliuko“, – pasakojo pašnekovė. Elgetos, gavę maisto, melsdavosi už mirusiuosius.
Pašnekovė prisimena, kad degti žvakes ant kapinių pradėta apie 1960-uosius. Tiesa, tuomet dengdavo jas celofanu ar laikraščiais, o Alės dėdė, kai jai buvo 15 ar 16 metų, sumeistravo stiklą žvakėms uždengti. Tautodailininkei įsiminė anų dešimtmečių tradicija, kai žmonės, susirinkę kapinėse, labai ilgai bendraudavo, laukdavo, kol sudega žvakės, apie mirusiuosius pasišnekėdavo. „Dabar pastebiu, kad visi labai bėga, nespėja susitikti, uždega žvakę, penkios minutės ir lekia. O anksčiau kokias dvi valandas kapinėse praleisdavom“, – prisiminė A. Gegelevičienė. Tas Vėlinių momentas, kai susitinkama ir bendraujama, jai yra gražiausias.
Apie Vėlines pasaulio kontekste
Tai, ką dabar vadiname Vėlinėmis ir Visų šventųjų diena, ne visuomet buvo švenčiama mums įprastu būdu. Iki XIX a. lietuviai kapinėse nedegindavo žvakių. Dar anksčiau, pagonybės laikais, žmonės į kapines eidavo švęsti su visomis ir gėrimais, nes tikėjo, kad mirusieji gali prisikelti.
Spalio pabaigos-lapkričio pradžios šventės prasideda Visų šventųjų išvakarėmis, kurių šaknys siekia skandinavų derliaus ėmimo šventę Saivin (Samhain). Dėl Vakarų kultūros ir krikščionybės įtakos ši šventė įgijo Helovino pavadinimą: All Hallow’s Evening (Visų šventųjų išvakarės), vėliau buvo sutrumpinta iki Halloween. Sakoma, kad ši šventė prasidėjo Vakarų Europoje kaip paskutinio rudens derliaus nuėmimo šventė, kai buvo rengiami didžiuliai turgūs, puotaujama. Spalio 31-oji laikoma simboline diena, kai baigiasi ruduo ir prasideda šaltasis ir tamsusis metų laikas. Dėl įvairių apeigų, kurios buvo atliekamos senovėje Skandinavijos šalyse, Škotijoje, Airijoje, ši data siejama su mirtimi, atsigręžimu į mirusiųjų pasaulį.
Kai Didžioji Britanija kolonizavo Šiaurės Ameriką, šios tradicijos, laikui bėgant savaip pakitusios, pasklido po visą žemyną. Dabar kone visas pasaulis žino, kaip atrodo Helovino šventei skaptuojami moliūgai, kaip persirengę baisiais kostiumais vaikai vaikšto prašydami saldainių arba grasindami iškrėsti pokštą. Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, o po truputį perimama amerikietiškoji kelia vis daugiau prieštaringų nuomonių. Iš karto po persirengėlių šventės lapkričio 1-ąją yra Visų šventųjų diena. Kitaip nei Helovinas, ši diena turi krikščioniškas šaknis. Nuo seno daugumoje krikščioniškų šalių ji yra paskelbta nacionaline švente, ne darbo diena. Krikščionys pagal savo tikėjimą švenčia ir Visų šventųjų, ir Mirusiųjų (Vėlinių) dienas, nes tiki, kad šie du pasauliai yra labai artimai susiję. Vakaruose Visų šventųjų diena imta minėti apie 610 mūsų eros metus, kai popiežius Bonifacas IV gegužės 13 d. pašventino Romos Panteoną Šventosios Mergelės vardu. Nuo tos dienos buvo švenčiama Šventųjų kankinių diena. Apie 731 metus popiežius Gregorijus III perkėlė šią datą į lapkričio 1-ąją ir pakeitė šventės pavadinimą į tokį, kokį žinome iki šiol.
Projektą iš dalies remia