Apie snukius ir veidrodžius, arba Penkios minutės iki komunizmo

Veidrodis – daiktas, rodantis objektyvią tikrovę. Kaip ir fotoaparatas, filmavimo kamera. Tik mūsų subjektyviam žvilgsniui tie daiktai vis kažkodėl neįtinka. Veidrodyje norime būti idealūs, nuotraukose – fotomodeliai. O tie velnio išradimai ima ir parodo mus tokius, kokie esame: su „gelbėjimosi ratais“ ant liemens, su per naktį ant kaktos išdygusiu spuogu. Jei kas paprašytų, pavyzdžiui, į feisbuką įsidėti naują nuotrauką, vienam vieninteliam pavykusiam kadrui prireiktų maždaug pusšimčio bandymų. Vienas kadras būtų pakenčiamas, o kiti – „fui, ištrink“. Nors vargšas fotoaparatas į skaitmeninę laikmeną įrašė tokį atvaizdą, kuris duotuoju laiku buvo prieš jo objektyvą.

Nemėgstame mes veidrodžių ir nuotraukų. Laimė, visada yra pudra ir fotošopas. Ir didžiulis noras kurti paralelinius pasaulius, kuriuose atrodytume amžinai jauni ir idealūs. Bet va, tas prakeiktas veidrodis ima ir sugrąžina į realybę. Su visais spuogais ir „gelbėjimosi ratais“. Ir, matyt, ne veltui mūsų protėviai sukūrė patarlę „ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas“.

Spauda – mūsų gyvenimo veidrodis. Darbas toks – fiksuoti realybę, su visais jos „spuogais“ ir „gelbėjimosi ratais“. O juk kai kas nori kitokios – proginės, transliuojančios „gėrį“ ir „grožį“. „Kodėl jūs rašote apie bjaurius dalykus“, „Gimtukas…“ tampa kriminaliniu laikraščiu“, „Žurnalistai nematė, kaip mes patys sau pasiplojome, patys save apsidovanojome, buvome visi tokie labai „faini“. Tokia gerumu seilėta spauda jau buvo. Ir ne taip seniai. Ištisus dešimtmečius rajono laikraštyje nebuvo jokių kriminalų. Vien tik dvasingos ir įkvepiančios kalbos, kad gyvename be penkių minučių rojuje, tfu, komunizme. Kur vieninteliai tautos priešai buvo… į bažnyčią sekmadienį nuėjusi komjaunuolė ir religinę agitaciją patikliems kaimiečiams sėjantis kunigas.

O už lango virė realybė: laisvės kovos, didieji trėmimai. Ir sovietmečiu žmonės mušėsi, vogė, prievartavo ir žudė. Ir sovietmečiu gėrė, pliekė sutuoktinius, korėsi. O laikraštis rašė apie šviesų socialistinį rytojų, niekšus amerikiečių imperialistus ir melžėjos pirmūnės Marytės pasakojimus, kaip jos žalmargė Nasturta kitais metais duos penkiais litrais daugiau pieno. Nors rekordininkę Nasturtą dėl šieno trūkumo pavasarį nuo tvarto grindų kolūkiečiai pakėlė virvėmis… Tokia buvo paralelinė realybė.

Ir šiandien jos reikia. Tos gražios, nupudruotos kaimo švenčių paralelinės visatos. Kai kartą per metus visi it gandrai pavasarį traukia tėviškėn ir mirštantys kaimai bei miesteliai atgyja. Kai nuo scenų rėžiamos ugningos kalbos „kur bakūžė samanota“, kai į bažnyčią vietoj sekmadieniui įprastų devynių bobučių ateina tiek, kad kartą per metus būna užpildyti visi klauptai. Kai nuoširdžiai patikima, kad grįžta į jaunystės svajų ir pasakų pasaulį, kuriame žmona Zosė buvo jauna mergelė Sofija, ir ankstų rytą parugėmis besisklaidančiame rūke buvo girdima tolima armonikos melodija. Juk ne veltui atlaidų ir stebuklų metas.

O realybė į šį grožio ir gėrio pasaulį beldžiasi negailestingai. Kaip tas „neiniciatyvus“ jaunas kunigas, kuris grandiozinius bažnyčios atnaujinimo projektus svarstantiems nukaršusiems, bet labai aktyviems kraštiečiams priminė, kad bažnyčia pirmiausia yra bendruomenė, o ne pastatas, puošiantis proginį lankstinuką „Klumpiabaliai mano širdyje“. Ir jei į bažnyčią ateina penkios bobutės, ir tų aukos buvo „politinės“, tai yra po litą, tai nėra ko stebėtis, kad bažnyčios remontui nėra lėšų.

Realybėn grąžina žurnalistas, parašęs ne nublizgintą pasaką apie klasės susitikimus, kraštiečių dvasingas kalbas ir prisiminimus, kad ir jie kadaise buvo jauni ir gražūs. Parašęs apie tai, kad po visą rajoną plakatus, kviečiančius į miesto šventę, išklijavę jos rengėjai pamiršo pasirūpinti esminiu dalyku – žmonių saugumu. Ir nuoširdžiai nustemba, kad į jų šventę atvažiuoja, geria ir susimuša, įsivaizduokite, ne pandėliečiai. Tarsi šventės žiūrovui, kuriam „erelis“ grasina „užmesti bliuskon“, rūpėtų, kas mušasi: balti, juodi, rainuoti ar geltoni su žaliais žirniukais. Ir apsimetama, kad miestelio tradicija tapę snukiadaužiai yra norma. Paralelinę realybę itin taikliai apibūdino vienas superdvasingu pasirodyti norėjęs komentatorius: „Aš pati buvau šventėje. Stebėjau muštynes ir visai nekreipiau į tai dėmesio.“ Stebėti, toleruoti ir demonstratyviai apsimesti, kad muštynės niekam netrukdo, yra nuoširdus kvietimas peštukams ir kitąmet suorganizuoti panašią atrakciją. Lyg ant baltos kultūrnamio sienos raudonais dažais užrašyti frazę: „Čia galima muštis, gerti ir krėsti nesąmones. Ir nieko už tai nebus.“

Visi nuoširdžiai apsimetė nematą, kad aštuntą valandą vakaro, dar šventei nė neprasidėjus, prie scenos – jau krūva girtų. Kad ant organizatorių paslaugiai pastatytų stalų – sumuštiniai ir bandelės, o ne alus, sidras ir degtinė liejasi laisvai. Kad it raudona vėliava pamosikavus rajono tarybos nutarimu šventėse neprekiauti alkoholiu liaudis neis „užsitavarinti“ į keturias aplinkines parduotuves, kurios, tik įsivaizduokite, šventės metu dirbo… įprastiniu grafiku. Nuoširdus atradimas buvo tai, kad „16 Hz“ renkasi klausyti ne simfoninės muzikos gerbėjai su smokingais ir varlytėmis… Kad tokios muzikos, alkoholio ir testosterono mišinys gresia sprogti bet kurią minutę. Ir sprogo. Kaip sprogsta kasmet: pandėliečiai teigia, kad didesnių ar mažesnių snukiadaužių šventėje būna kasmet. Ir apie tai parašiusi žurnalistė vykdo kažkokių grėsmingų jėgų baisų užsakymą sunaikinti miestelio šventę, kuri tik laimingo atsitiktinumo dėka nevirto laidotuvėmis. Laimė tik, kad girtas peštukas savo oponentui ne itin taikliai per galvą užtvojo buteliu. Būtų šėręs taikliau, net minimalia renginio apsauga nepasirūpinusiems jo organizatoriams grėstų jau ne „Gimtojo…“, o policijos tyrimas…