Jeigu visos dienos būtų Balandžio 1-oji (Melagių diena), mūsų valdžia būtų tobula juokų dienos iliustracija. Kas dar nepavargo nuo jos kalbų ir pažadų, kad kainos neauga, gyventojų atlyginimai kyla, kad prie vairo stoję „valstiečiai“, Dieve gink, nedidins ir nekurs naujų mokesčių, o visos reformos bus gerai apgalvotos, pasvertos, išdiskutuotos su visuomene. Nes viskas – žmogui, visas dėmesys – nykstantiems regionams…
Lietuva tampa Sachara: nykstantys regionai virsta neapgyventa dykuma. Tokią tikrovę šią savaitę paskelbė Socialinių tyrimų centro specialistai. Jei Vakarų Lietuva smarkiausiai kenčia nuo emigracijos, tai Rytų Lietuvoje, kur esame ir mes, net emigruoti lieka vis mažiau kam. Suskaičiuota, jog dabar retai apgyvendintos teritorijos užima 45 proc. Lietuvos ploto, net 22 savivaldybės yra retai apgyventinųjų sąraše (2001 m. buvo 7). Lietuvos vidurkis – 43,6 gyventojo viename kv. kilometre, o Švenčionių rajono vienam kv. kilometrui tenka vos penki gyventojai. Prie šio rajono statistikos sparčiai artėja Varėna, Zarasai, Ignalina, Rietavas, netoli to – ir Rokiškis. Taigi socialinės atskirties praraja tarp didmiesčių ir regionų šiems grėsmingesnė nei viską išnaikinti galinti besiplečianti ozono skylė.
Reikia skaičių – prašom. Pas mus pernai gimė 30 vaikų mažiau nei užpernai, o 44 yra tik „prirašyti“ prie rajono, bet gimė ir gyvena užsienyje. Taigi aritmetiškai sumažėjome 74 naujagimiais. Pridėjus augančią mirčių statistiką, šis skaičius dar apvalesnis. Apie emigracijos mastus, kuriuos kiekviena valdžia „stabdo“ popieriniais projektais ir populistinėmis kalbomis, nebeverta aušinti burnos: reta šeimų, iš kurių nebūtų išvažiavusiųjų į Norvegiją, Vokietiją, Švediją, Didžiąją Britaniją. Kas žino, kiek dar mūsiškių jau kraunasi lagaminus ir perka bilietus „į vieną pusę“?
Niūrios statistikos paįvairinimui: pernai rugsėjo 1 d. rajono mokyklose mokėsi 3 tūkst. 347 mokiniai (250 mažiau nei užpernai), o metų pabaigoje gerokai nukraujavome – 139 mokiniai su tėvais emigravo į užsienį. Dar liūdnesnė nata – kaip ant mielių auga ranką valstybės paramai tiesiančiųjų skaičius: Juodupės, vienos didžiausių rajono seniūnijų, 558 gyventojai pernai šelpti maisto paketais, Kamajų – 430.
Kaip sakoma, kur pirštu dursi, ten – kiaura… O ką valdžia? Ji pasiryžusi dar labiau smaugti: naikins šildymo kompensacijas, vers menkų pajamų žmogų papildomai kaupti pensijai, kad „ateityje ji „leistų oriai išgyventi“ (jei nesutiksi, privers grįžti į „Sodrą“). Didins gyventojų pajamų mokestį mažiausiai uždirbantiems: dirbsi puse etato, bet šį mokestį mokėsi kaip už visą. Tokią „strategiją“ stumiantys seimūnai dievagojasi esantys rūpestingi kaip mylinti mama: sako, šiandien mokėsi daugiau – senatvėje bus didesnė pensija. Ir valdžiai būsią lengviau – nereikės rūpintis skurdžiais. Sarkastiška, bet gal valdžia galėtų imtis socialinės idėjos – rašyti padėkas ir skirti vienkartines premijas artimiesiems už kiekvieną mirusį pensininką (nėra žmogaus – nėra problemos).
Reformų, kurios žmonių gyvenimą esą padarys oresnį ir turtingesnį, prižadėta galybė: išdraskys urėdijas regionuose, ištaškys miškininkus, vietoj urėdijų viename didmiesčių įsteigs kontorą su keliais šimtais biurokratų. Bet, sako, bus didelė nauda… regionams. Kažkaip sujungs universitetus, į kuriuos jau dabar su baime dėl ateities dairosi ir mūsų rajono absolventai, pertvarkys medicinos, socialinės apsaugos sritis, prailgins mokslo metus ir t.t. Oi, dar labai svarbu – per galvas versis, bet pažabos girtuokliavimą: sutrumpins prekybos alkoholiu laiką ir smarkiai padidins baudas už pasirodymą viešoje vietoje neblaiviam… Girtuokliai sako: „Gėrėm ir gersim.“ Vienas, jau užsidirbęs 18 tūkst. eurų baudų, žino – iš jo, biedno kaip bažnyčios pelė, nieko jokia valdžia neatims…
Tūlam žmogeliui, besiklausančiam pažadų, jau nebeatskirti: kur – politikų fantazijos, visiškas marazmas, kur – realūs žingsniai žmogaus labui? O gal jau laikas atpažinti (kas demokratijai pavojingiausia) tarsi nekaltus valdžios (kabinetuose nusprendžiančios, kaip piliečiui gyventi, kiek vaikų gimdyti, kur mokytis) bandymus „priauginti“ policinio valstybės valdymo įskiepius?
Prieš gerus du dešimtmečius rajono policijai vadovavęs iš Kupiškio kilęs komisaras ištarė sparnuotą frazę: „Rokiškis – ne Lietuva.“ Kol kas dar iš valstybės teritorijos žemėlapio, nors ir esame pasienyje, neišnykome. Omenyje turiu sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių, dėl kurio net vietos politikai nebesutaria (vieni rodo, jog mūsų dar yra apie 32 tūkst., kiti konstatuoja, kad vos per 20 tūkst.).
Bet tai, kas vyksta šalyje svarbiausio, Rokiškyje identiškai atliepia. Ir ambicijų vis dar turime ne menkesnių nei šalies didmiesčiai. Siekėme 2022 m. tapti Europos kultūros sostine, bet va, nepasisekė – ja tapo Kaunas. Šalies valdžia minasi dėl skandalais garsėjančio Operos ir baleto teatro direktoriaus Kėvišo, dantim ir nagais įsikibusio į postą, Rokiškis neatsikrato Kultūros centro eksdirektoriaus Druskino šleifo. Rokiškietė Elena „Gimtajam…“ prieš gerą mėnesį tikino žinanti, kur Kaune užkastas Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas ir patarimo, kaip jį paimti, prašėsi pas Seimo narį. O šią savaitę mūsų valstybingumui reikšmingiausiu dokumentu jau krykštauja oficialusis Vilnius. Beje, istorikų luomo korifėjus Bumblauskas viešai abejoja, ar toks lengvas atradimas nėra fikcija? Mat aktą Berlyne rado ne jis, televizijos ekranuose nuolat šmėžuojantis, o kažkoks keistuolis, visuomenei beveik nepažįstamas universiteto profesorius Mažylis…
Kas dar bendro tarp Rokiškio ir Vilniaus? Pykstasi Seime politikai, tampydami kiekvienas į save skylėtą Lietuvos maršką, net kibirkštys laksto. Kovo mėnesį trečius kadencijos metus pradėję, riejasi kaip šuo su kate ir mūsų politikai. Kiekvieno mėnesio pabaigoje nemokamai galima stebėti tragikomediją. Jei tik nepatingėsi ateiti į rajono tarybos posėdžius.
Iš šalies stebėdamas Vilniaus ir Rokiškio politinį gyvenimą, gali susidaryti įspūdį, jog reikšmingus postus užimantiems už keliamus viešus cirkus užmoka, kaip kai kurios televizijų laidos atseikėja girtuokliams, kad šie prieš kamerą išsikeiktų, o dar geriau – susipliektų. Ir kuo aršiau, tuo suma solidesnė…
Dar apie Sacharą… Į šią Afrikos saulės deginamą, miražais klaidinančią dykumą šimtmečius beldėsi didieji pasaulio mąstytojai, filosofai, egzistencines teorijas kūrę žmonės. Prieš gamtos galybę pasijutęs mažesnis už akim neįžiūrimą pustomo smėlio smiltį suvoki: didžiausia vertybė – ne postai ar sostai, o kiekviena minutė, kurią nugyventi turi laimės. Ir žmogus, šalia kurio gali kad ir patylėti….
