Visuomenė šią savaitę užvirė kaip ant stiprios ugnies pakaitintas katilas, o aistras kursto diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Greičiau vienas jos aspektas – požiūris į lytį ir tradicinio požiūrio praplėtimas arba ne. Bet Seimas pavasarinėje sesijoje šios konvencijos ratifikavimo nesvarstys, planuoja atidėti rudeniui, todėl yra laiko šiuo klausimu rinkti parašus, peticijas, daryti tyrimus, visiems pasisakyti – kandžiai ar santūriai – priklauso nuo nusiteikimo ir bendros kultūros. Galų gale – imti, perskaityti ir įsigilinti į šią konvenciją. Gal tuomet besispjaudantiems ugningomis frazėmis atrodys kitaip, gal ne be reikalo kitos šalys neskuba jos ratifikuoti.
Vis dėlto panašu, kad šitie purslavimai daugeliui tapo jaudinančiu karantino kasdienybės paįvairinimu – taikiniu tapo jau nebe konvencija, o asmenys, kurių nuomonė nesutampa su strėles laidančiais.
Bet tai bendrieji reikalai, tad gręžiuosi prie kuklesnių mūsų miestelio reikalų, nes greitai čia gali nelikti nė kam diskutuoti. Vienos užuojautos, o krikštynomis nekvepia.
Prieš kurį laiką ekonomistas Žygimantas Mauricas savo „Facebooko“ paskyroje pasidalino žinia, kad pagaliau Lietuva iš emigrantų virsta imigrantų šalimi, nes pernai pirmą kartą nuo 1990 metų atvykstančiųjų skaičius buvo didesnis nei išvykstančiųjų. TV siužete apie tai ekonomistas minėjo lyg ir 20 000 atvykusiųjų, kurie ima kurtis ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose. Nes nuotolinis darbo pobūdis leidžia atsieti realią darbo ir gyvenamąsias vietas. Ekonomistui už nugaros slinko Panevėžio vaizdai su jaunomis mamytėmis, stumiančiomis vėžimėlius. Ir informacija, kad mieste tikslingai dirbama siekiant pritraukti jaunas šeimas.
Įdomu, ar šios tendencijos bent kiek palietė Rokiškį? Vargu.
Gal dėl, pasak mūsų turizmo centro, priklijuotos etiketės „Ai, toli“? O gal todėl, kad Rokiškis vis dar nėra „prekės ženklas“, kitaip tariant – be veido, be kryptingo turinio? Juk darbo vietų buvimas ar nebuvimas šiuo atveju nebėra svarbu.
Klausimas – kodėl jauna šeima turėtų rinktis gyventi Rokiškyje? Nebent tai gimtas kraštas, traukiantis nematomais saitais, todėl išskirtinis ir vienintelis. Kitu atveju gal net nežinotum apie tokį miestelį, kaip nežinai apie daugelį kitų.
Bet yra, kuriuos žinai, kurie tapę stipriais „prekės ženklais“ – gal kartais palankiau susiklosčius reljefinėms, geografinėms ar kitokioms aplinkybėms, bet dažniausiai dėl turėtos vizijos, sąmoningai ir nuosekliai kurto „tapatybės veido“, „prekės ženklo“ ar įvaizdžio – galima rinktis bet kurį terminą, tačiau nereikia jo tapatinti vien su vizualika, jis neatsiejamas nuo turinio.
O ar Rokiškis tokį turi? Ne, bet nori turėti ir ryžosi per šiuos metus jį susikurti. Specialiai tam savivaldybėje įkūrė Komunikacijos ir kultūros skyrių, o biudžete numatė labai minimalią sumą – 15 000 eurų. Bet juk daliai tarybos narių, priklausančių opozicijai, ši biudžeto eilutė tapo atspirties tašku biudžetui nepritarti. Kai kurie išsakyti argumentai atrodytų visiškai logiški, jeigu nebūtų baltais siūlais siūti. Štai Irmantas Tarvydis pareiškė, kad kuriamas įvaizdis nieko nereiškia, jeigu jo neatspindi atitinkamas elgesys ir darbai. Visiškai pritariu. Ir pateikė nesukonkretintų valdininkų, nekalbančių jokiomis užsienio kalbomis, elgesio su Gačionių dvaro savininku pavyzdį – pastarasis į tai reaguodamas paskleidė žinią, kad tai atspindi mūsų krašto akmens amžiaus lygį. Bet ponas Irmantas pats parodė kitokį pavyzdį, kai su Kalėdų rezidencija ir dalimi krašto verslininkų išvyko stiprinti Anykščių „prekės ženklo“, parodęs „nosį“ Rokiškio vaikučiams, kartu ir neįgaliesiems, dėl kurių tarybos posėdyje taip „krimtosi“ jo bendražygis Stasys Meliūnas. Nieko čia nebuvo nuoširdaus. Tiesiog raumenų apšilimas politiniuose žaidimuose ir bandymas pagroti jautria neįgalių vaikučių tema.
Kur kas rimčiau nuskambėjo kiti opozicijos argumentai, kad svarbiau ne tai, kaip Rokiškį viešinti, bet ką. Ir gal padaryti reviziją iš to, kas jau sukurta, ir tęsti, kas jau pradėta. Nesutinku, kad „ką“ svarbiau už „kaip“. Abu dalykai svarbūs, bet pradžia turėtų būti nuo „ką“ – t. y. nuo vizijos, turinio, krypties, kurią sektų ir investicijos, ir rajono ilgalaikė strategija. Ir kuri nepriklausytų nuo politinės spalvos.
Mėgstam griebtis Anykščių pavyzdžio, pridurdami, kad jiems tai lengva – pats reljefas, gamta padiktavo kryptį, mes to neturim. Bet ir nereikia antrų Anykščių. Reikia vienintelio Rokiškio. Mūsų žmonės turi daug idėjų ir platų matymą. „Gimtasis…“ šia tema kalbino ne vieną pašnekovą, kurie pateikė be galo įdomių istorinių, kultūrinių ir bendrų įžvalgų, idėjų. Gal verta įsiklausyti?
Kūryba, žmonės, kūrybinės veiklos, kurių nereikia tapatinti vien su kultūra. Sūrio gamyba, šakočio kepimas taip pat yra kūryba. Kūrybinės, pažintinės, išgyvenimo ir pan. stovyklos, plenerai gali tapti tokia pat preke kaip ir SPA paslaugos ar baseinas. Per žmonių kūrybinį potencialą, unikalias net Lietuvos kontekste asmenybes ir jų veiklą galima sujungti praeitį su dabartimi, virstančia naujais kūrybiniais projektais, įdomiais ne tik mums, bet ir kitiems. Svarbu ne tik ką pasirinkti, bet ir užtikrinti tęstinumą, strategiją, investicijas. Tik tuomet Rokiškio veidas taps ryškus.
Gerai Rasa! Tik laikyk tiesos ir liniją ir toliau!