P. Plumpos kandidatūrą praėjusių metų pabaigoje savivaldybės Apdovanojimų komisijos nariai buvo apskritai atmetę ir nesvarstę. Motyvuota neteisingai pateiktais dokumentais. Tada dauguma pasisakė už kraštiečio dailininko Arvydo Bagdono kandidatūrą, kuriai buvo pritarta paskutiniame praėjusių metų rajono tarybos posėdyje. Tačiau dalies politikų dėka P. Plumpos kandidatūra buvo grąžinta svarstyti ir įvertinti. Šiandien jau aišku, kad per valstybinę šventę Rokiškio krašto garbės piliečių regalijos bus įteiktos dviem kraštui nusipelniusiems žmonėms – P. Plumpai ir A. Bagdonui.
Rajono politikai dar komitetų posėdžiuose savaitės pradžioje priminę skandalą dėl neabejotinai garbės vardo verto kraštiečio, siūlė keisti savivaldybės Apdovanojimų komisijos galias, ateityje nebepolitizuoti svarstymų dėl Rokiškio krašto garbės piliečių.
„Būkim atviri, nemažai žmonių net nežinojo, kas yra Petras Plumpa“, – sakė posėdžiui ketvirtadienį vadovavęs merą pavaduojantis Vytautas Saulis. Jis kvietė daryti kuo didesnę sklaidą apie šį žmogų, kurį pats puikiai pažįsta.
Darbotvarkėje neplanuotą pranešimą dėl P. Plumpos kandidatūros ir Apdovanojimų komisijos tarybos nariams perskaitė opozicijos atstovė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė.
Apie Petrą Plumpą
Aiškinamajame rašte tarybos nariams rašoma, kad 2023 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas Lietuvos disidento, mūsų kraštiečio Petro Plumpos viso gyvenimo veiklos nuopelnus, paskyrė Laisves premiją. Petras Plumpa – neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinės spaudos leidėjas ir publicistas, politinis kalinys, 15 gyvenimo metų kalėjęs sovietų lageriuose, pogrindinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ bendradarbis. Nuo jaunystės metų iki 1990 m. kovo 11- osios Petras Plumpa beveik keturiasdešimt metų paskyrė kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o jo ginklu tapo laisvas rašytas žodis, kurio taip bijojo okupacinė valdžia. Petras Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnų kaime (Panemunio vls., Rokiskio aps.), tikinčioje, patriotiškoje šeimoje. Sovietų valdžios teroras prieš šeimos narius, okupacijos atneštos nelaimės nulėmė Petro gyvenimo pasirinkimą – priešintis sovietų okupaciniam rėžimui. 1954 m. jis įsitraukė į Pandėlio vidurinės mokyklos (Rokiškio r.) moksleivių antisovietinės organizacijos veiklą, bendradarbiavo leidžiant pogrindinį rankraštinį laikraštėlį „Laisves balsas“, platino antisovietinius atsišaukimus. 1955–1956 m. organizacijos nariai išleido šešis „Laisvės balso“ numerius, juos platino tarp moksleivių.
Įgijęs vidurinį išsilavinimą, 1957 m. Petras persikėlė į Kauną, įsidarbino Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje. Tais pačiais metais su buvusiais Pandėlio mokyklos bendramoksliais sukūrė antisovietinę pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvę Lietuvai“, lapkričio 14 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1957 m. pabaigoje–1958 m. pradžioje kartu su organizacijos nariais pagamino ir Kaune išplatino apie 200 politinių antisovietinių atsišaukimų Vėlinių, Naujųjų metų, Vasario 16-osios progomis. Pasitikdami 1958 m. vasario 16-ąją jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai suplanavo iškelti Lietuvos trispalves Vilniuje, Kaune ir Pandėlyje. Išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukščio kamino Petras Plumpa iškėlė trispalvę vėliavą. Tų pačių metų kovo mėnesį P. Plumpa kartu su bendraminčiais parengė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą ir įstatus, juos padaugino 146 egzempliorių tiražu. 1958 m. kovo 14 d. su kitais organizacijos nariais Petras Plumpa buvo areštuotas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo 1958 m. liepos 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 7 m. laisvės atėmimo bausme. 1958-1965 m. Petras Plumpa kalėjo Mordovijos Dubravlage. Mordovijos lageriuose jis susipažino su Lietuvos partizanais, Sovietų Sąjungos rėžimo priešininkais, nuteistais menininkais, rašytojais, mokslininkais, studentais, o svarbiausia – su kalinamais Lietuvos kunigais. Petras Plumpa savo atsiminimuose įvardijo, kad lageryje jis atrado autentišką tikėjimą, ne iš tėvų paveldėtą, bet gyvą dvasinį perversmą – paties asmeninį santykį su Dievu, pokalbį su Juo, maldos esmę. 1965 m. iš įkalinimo P. Plumpa sugrįžo į gimtąjį Suvainiškį, dirbo kolūkyje statybininku ir vairuotoju, o 1968 m. įsidarbino Kaune Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą, 3000 egzempliorių tiražu išspausdino Vengrijos vyskupo Tihamerio Totho knygelę „Jaunuolio būdas“. Nuo 1969 m. Petras Plumpa pradėjo nelegalų gyvenimą – registruodamas santuoką ir nenorėdamas atkreipti dėmesio į save ir savo šeimą, savo pavardę pakeitė į Pluirą. Nuo to laiko jis užsiėmė vien nelegalių knygų leidyba: slapstydamasis padaugino Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kun. Prano Gaidos-Gaidamavičiaus, kun. Stasio Ylos ir kitų darbus.
1972 m. Petras Plumpa įsitraukia į pogrindinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ leidybą ir tampa bendradarbiu. P. Plumpa pagamino Lietuvos Romos katalikų memorandumo kopiją su parašais, suredagavo ir padaugino šimtą pirmojo „Kronikos“ numerio egzempliorių. Tuo metu P. Plumpa palaikė ryšius su Rusijos disidentais N. Krivošeinu, V. Telnikovu, T. Velikanova ir S. Kovaliovu, jiems teikė informaciją apie įvykius Lietuvoje, per juos Memorandumo tekstas ir pirmasis „Kronikos“ numeris pasiekė demokratinį Vakarų pasaulį. 1973 m. lapkričio 20 d. P. Plumpa buvo suimtas antrą kartą, buvo apkaltintas masiniu draudžiamos literatūros dauginimu, nelegaliu savo pavardės pakeitimu. 1974 m. gruodžio 24 d. P. Plumpa nuteistas 8 metams griežtojo rėžimo lagerio. Bausmę atliko Permės lageriuose (1975–1980 m.), vėliau, 1980–1981 m., buvo kalintas Čistopolio kalėjime Totorijoje. Kalėdamas Permės lageriuose, P. Plumpa aktyviai dalyvavo politinių kalinių žmogaus teisių akcijose – rašė ir pasirašydavo kolektyvinius pareiškimus, apeliacijas ir peticijas dėl politinių kalinių teisių, nežmoniško kalinimo sąlygų, dalyvavo protesto streikuose ir bado akcijose.
Iš įkalinimo P. Plumpa paleistas 1981 m. lapkričio 20 d. Grįžęs į Lietuvą iki 1989-ųjų gyveno ir dirbo Kulautuvoje, aktyvioje pogrindžio veikloje negalėjo dalyvauti, nes buvo nuolat sekamas, jo buvo klausomasi, jo laisvė apribota. Mat Čistopolio kalėjimo administracijos išduotoje charakteristikoje buvo parašyta, kad Plumpa neatsisakė savo politinių ir religinių įsitikinimų.
Atgimimo metais Petras Plumpa tapo žurnalo „Caritas“ atsakinguoju sekretoriumi, laikraščio XXI amžius jaunimo skyriaus vedėju, 1989 m. dalyvavo Vilniuje vykusiame atkuriamajame Ateitininkų federacijos suvažiavime. Nuo 1991 m. dirbo Kauno miesto kultūros ir švietimo skyriaus inspektoriumi etikai, 1992–1993 m. ėjo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinio direktoriaus pareigas, 1993–2001 m. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėju religijų klausimais.
2002 m. P. Plumpai suteiktas Laisves kovų dalyvio statusas.
2024 metais Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum” išleido Petro Plumpos knygą „Kelionė į gyvenimą“.
Didžiuojamės Petro Plumpos nuolatine bendryste su Pandėlio gimnazijos Šv. Onos ateitininkų kuopa.
Petro Plumpos gyvenimas yra gyvas liudijimas ir pavyzdys kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Apdovanojimai:
1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius;
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis;
2023 m. LR Seimo skirta Laisvės premija.