Jau trečioji rudens diena. Baigėsi vasara, kuri turbūt buvo viena karščiausių ir keisčiausių bent jau mano gyvenime. Nors didžiąją dalį vasaros atostogavau, visgi jaučiuosi nepailsėjęs, turbūt toks esu ne vienas. Nepakenčiamas karštis, kai viršuje kepinančią saulę norisi pasiųsti toli, netikėtai atsiradęs naujas „verslas“, pub‘ as „Karieta“, ir visiškai iš niekur atklydęs koronavirusas – tai mano vasaros apibendrinimas. Jei tektų kurti knygą apie praėjusią vasarą, ją pavadinčiau „Stresas su prakaitu“.
Koronavirusas, kaip ir kiekviena liga, žmogų paveikia skirtingai. Man buvo tragedija. Temperatūra, kuri nekrinta, kosulys, sloga, visiškas jėgų praradimas. Ir visa tai tęsėsi daugiau nei savaitę. Blogiausia, kad ir praėjus mėnesiui vis dar jaučiu šios ligos simptomų: ilgiau kalbant kyla kosulys. Tikiuosi, jei dar nesirgote, tai ir nesirgsite šita liga. Nors staigiai pasikeitę orai ir vėl primins apie ją. Smagu, kad bent per Rugsėjo pirmosios šventę ši tema kol kas buvo palikta nuošalyje.
Ir iš tiesų, jau kelintus metus iš eilės apsilankau Rugsėjo pirmosios šventėje, kad padaryčiau nuotraukų laikraščiui. Jei atvirai – visada jos laukiu. Smagu matyti jaunimą, nebebijantį išreikšti savo požiūrio, stiliaus ir atrodyti kitaip nei visi. Vienoje pusėje išties spalvotai apsirengęs vaikinas, eilėje dvyliktokų pasipuošęs tatuiruote, kitoje pusėje mergina su švarku ir marškiniais, o dar kitur – apsirengusi visiškai juodai. Kiekvienas individualus, asmenybė.
Ne ką mažiau įstrigo ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Aurimo Laužadžio pasakytas linkėjimas: „Man labiausiai įstrigo tai, kaip Paskutinio skambučio metu elgiasi abiturientai, kokie jie tada būna. Ir tada ypač matyti tai, kad jie tikrai mylėjo savo mokyklą. Noriu palinkėti visiems, kad meilę savo mokyklai jaustumėte ir tuomet, kai joje dar esate.“ Iškart į mintis atėjo mano išleistuvės. Nors jos vyko prieš kelerius metus, dabar puikiai atsimenu, kad ir man pačiam nuriedėjo ne viena ašara. Atsimenu ir tai, kaip paskutinėse klasėse nekenčiau mokyklos ir nenorėjau į ją eiti. Paradoksas, kad nekenčiamiausias „dalykas“ (tuo metu) po metų ar dvejų priverčia riedėti ašaras ir gailėtis, kad tai jau baigėsi…
Niekada nebuvau pavyzdingas mokinys (na, gal pirmuosius ketverius metus), mėgau bėgti iš pamokų, nesimokyti (specialiai), turėjau tikrai ne vieną dvejetą ir ne kartą teko suktis, kad būtų išvestas trimestras. Visgi, kaip ir tada, taip ir dabar esu įsitikinęs, kad ne ką svarbiau nei mokslai yra gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir suktis iš įvairiausių situacijų. Tai man padėjo mokykloje, studentavimo laikais, padeda ir dabar. Taip iš mokyklos dvejetukininko, kurio laukia neaiški ateitis, atsiradau čia. Džiaugiuosi tuo, ką sugebėjau pasiekti gyvenime, ir šiuo metu jaučiuosi laimingas.
Ar gailiuosi, kad mokykloje nesimokiau? Žinoma. Dar ir dabar galvoju, kaip būtų smagu grįžti nors trumpam į jos suolą, atsisėsti, mokytis, o bene didžiausiu dienos galvos skausmu būtų tai, kad reikia perskaityti istorijos pamokos ketvirtąjį vadovėlio skyrių. Dar ir dabar akyse bando kauptis ašara prisiminus tuos mokyklos laikus. Ką ten žinai, galbūt savo gyvenime būčiau nuveikęs dar daugiau. Nors šį tekstą skaitys ir vienas kitas moksleivis, jiems norėčiau palinkėti: mylėkite mokyklą ir viską joje: mokytojus, knygas, koridorius, valgyklą, mokyklos prižiūrėtojus, nes po kelerių metų būsite mano vietoje ir gailėsitės, kad visa tai jau baigėsi…
