Į madą ateis megztos beretės?

Visko pasitaiko. Londone mūsų premjerė vos neprašoko Dauningo gatvės 10-uoju numeriu pažymėto namo durų. Kam nepasitaiko? Padėtį išgelbėjo britų premjeras, suspėjęs laiku iššokti pro jas. Vasario 16-ąją į prezidentūrą pakviestas operos solistas pavėlavo iššokti pro duris į salę (organizatoriai susipainiojo?) Vėlu, maestro. Scena užimta – prie mikrofonų „Tautišką giesmę“ giedoti pradėjo prezidentas. Turiu pripažinti, kad mano ausiai, ant kurios užmynė meška, visai neblogai skambėjo. Maestro įsijungia, bet nevykusiai – supainioja tekstą. Prezidentas vėl gelbsti – prašo pakartoti. Tik jau be maestro. Tada susipainioja pats – vietoje „Tegu dirba Tavo naudai“ pasigirsta „savo naudai“. Stresinėse situacijose elgiesi taip, kaip esi išmokęs arba išmokytas (kartais tai būna ilgų treniruočių įdirbis), arba intuityviai, pagal sąžinę. Matyt, išlindo bankininko mąstysena – dirbti savo naudai. Kam nepasitaiko? Šiuos „žiedelius“ galima nurašyti atsitiktinumui, spontaniškumui.

Jei atsikeltų, dangų paremtų, jei prakalbėtų, daug pasakytų. Kas? Nuo pradinių klasių girdėtas atsakymas – kelias. Apie šią savaitę daug pasakytų ir pagrindiniu viso mėnesio personažu tapęs Balkonėlis. Tas, kuris kabo Vilniuje, Pilies gatvėje. Kodėl mėnesio? Nes apie jį pradėta kalbėti po Sausio 13-osios renginių. Kas ten vyko, skyreliui „Atsitiktinumai“ priskirti neįmanoma.

Vasario 15 dieną man bešmirinėjant Pilies gatve, prie Signatarų namų, iškart po Balkonėliu, jauni vyrukai jau vilko, dėliojo masyvias metalines konstrukcijas tarsi ruoštųsi roko koncertui – Balkonėlio personažams ruošė įgarsinimą ir svarstė, „kažin kas čia rytoj dėsis“. Kulminacinę dieną kone visos TV transliavo, kaip Balkonėlį dideliu perimetru saugo policijos (ir pan.) eskadronai. Juos domino žodžio menas ir įtartinos kuprinės. Nešiesi plakatą, pilieti? Rodyk, kas parašyta! Kad ir labai kaligrafiškai išpaišyta, be keiksmažodžių (ir daugtaškių vietoje jų), tačiau nė nemirktelėjęs, pilieti, tampi potencialiu įtariamuoju, iš kurio reikalaujama asmens dokumento, nes, ko gero, esi knistukas, kuriam uždrausta kišti nosį į panašius renginius. Tarnystė „Ginti. Saugoti. Padėti“ nukrypo į Balkonėlio personažus ir atsisuko prieš visuomenę.  Kam nepasitaiko? Juk tai įsakymus vykdanti struktūra, jiems davė įsakymą, jie vykdo. O Dieve! Bet juk tai vienos iš valstybinių datų minėjimas! Tuo laiku Balkonėlio personažai pabrėžtinai  mėgaujasi dėmesiu, nes žino, kad draugiškos liaudies (kažkur girdėtas posakis, ar ne?) plojimai puikiai įgarsinti (jei kartais tikrovėje  jų būtų per mažai arba skambėtų per dusliai). Net mūsiškis festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ nublanksta.

Visgi vieno aktoriaus adresu skrieja nepasitenkinimo šūksniai, esą jis nevertas nei pagrindinio vaidmens, nei „Grand Prix“ ir laikas jį pakeisti dubleriu (matyt, šūkio „Ginti. Saugoti. Padėti“ vykdytojai tokius nepatenkintuosius suleido pro „vartelius“, nes jų neatpažino, neturėjo priekabių arba buvo duotas įsakymas „šventę“ atskiesti priešingomis nuomonėmis vaizduojant demokratiją). Šūksnius įgarsina Pilies gatvės mūrai. Taip, „Vaidiname žemdirbiams“ nublanksta. Jame po spektaklio bent jau galime užlenkti popieriukus su pasirinktu atsakymu – „Taip“ arba „Ne“.

Mat atrodo, Valstybė pasibaigs, kai miestelyje ar kaimelyje X kvietime į panašių datų minėjimus (šventes!) vietoje užrašiuko „įleidžiami tik dėvintys respiratorius“ skaitysit „įleidžiami tik su megztom beretėm ant galvos“.