Lietuvių literatūros, iš kurios mokiniams dažniausiai konstruojamos egzaminų temos, scenarijai irgi vyksta dumblinose, šiaudų spalvos putojančio pavasarinio sniego pelkėse. Tačiau tiek „neveža“. Gal per jauniems skaityti tai reikia? Vaižganto laikų intymumas nesuvokiamas tinderiniame amžiuje, kai gyvenimo kultūra kinta tiesiog akyse. Paskenduolių problemos seniai sutrintos į ežerų dugną. O gal dėl to, kad Norvegijos žmones skiria kalnai ir vandenys – jie realiai toli vienas nuo kito. Daugiau vienatvės, daugiau stiprybės? Jeigu žinočiau atsakymą, neskaityčiau. Jei žinotume atsakymus, gyventume šimtus metų ir antrame šimtmetyje jau nebesiėstume dėl smulkmenų. Tarp savęs, su savimi dėl temų, sienos spalvos, antraštės.
Nors dėl egzaminų temų pasiėst – ne pro šalį. Šitiek realių dalykų aplink, šitiek erdvės dvyliktokams skleistis – karas šalia, pasaulis siūbuoja milžinišku greičiu, ribos svyruoja tarsi šokdynė. Pagaliau galima klausti apie Cvirką, Nėrį. Ką jauni galvoja? Ar talentas išperka nuodėmes ir išdavystes, kvailumą, naivumą, godumą? Galima klausti apie lietuvišką teatrą ir kiną, apie paminklą Brazauskui ar Marcinkevičiui. Galima – apie pinigus ir visa ko laikinumą. Trūksta maišto prieš stabus, entuziazmo, polėkio ir aštrumo, – neslėpdamas pykčio svarsto filologas, kuriam teks taisyti šių metų rašinius ir „bus labai nuobodu, nes temos – katastrofa“.
Šiomis savaitėmis laikraštyje vienas po kito – nekrologai. Kai tik žinomas, sėkmingas, dar galėjęs gyventi ir gyventi netikėtai palieka mūsų ašarų pakalnę, ne tik atkasame poemas, gerų žodžių. Kaskart pasikartojame mantrą ir sau – „gyvenimas trapus“. Nemalonu konstatuoti, bet skaitomiausios žinios – jei kažkas mirė. Perskaitę atsidūstame – miręs tobulas, apie jį gerai arba nieko. Ir po valandėlės grįžtame į įprastą nuodėmių ritmą. Griauti vienas kito smėlio pilis, kasti duobes, pavydėti ir matuoti viską eurais. Sauka tūkstantį kartų teisus. Mes žmonės iš jo paveikslų. Neseniai vėl aplankiau jų galeriją. „Nuogi kūnai, išversta viskas, iškalbingos mimikos, po kiekvienu teptuko judesiu juodžiausi skauduliai skleidžiasi. Lyg chirurgas vidurius perpjauna. Pirmas įspūdis – pasišlykštėjimas. Jis ne tik atspindys visų mūsų demonų, ne šiaip nuogo žmogiškumo slapčiausių mūsų baimių, jausmų, kompleksų koncentracija vienoje vietoje“ – rašiau pirmą kartą iš ten grįžusi. Šiandien niekas nepasikeitė. Ir kas svarbiausia, į eurus lygiai taip pat nepanašu. Tegu be jų ir pragaras.
Bet kaip Nyka Niliūnas rašė – „dėl vieno vienintelio vėjo pūstelėjimo į smilkinį vasarą ir nykaus žolės šiurenimo vėlyvą rudenį būtų galima gyventi tūkstantį metų“. Dabar tas pūstelėjimo laikas – kiekvieno ežero pakeliui basų kojų ir uodų tramdymo, girgždančių lieptų ir visokių pavėsių. Kai gaila net žodžiams mintis atiduoti. Dar tegu būna dūmų ir šlapio asfalto kvapas. O kai šlapias smėlis ir šaltas vanduo užpila mintis, burną, akis, tada net gurmaniškose svajonėse nelieka vietos jokiems „viskas įskaičiuota“. Nes „viskas įskaičiuota“ – melas. Tame pakete nėra to, kas svarbiausia.
