Trupmena turi du skaičius: vardiklį apačioje – iš ko daliname, skaitiklį viršuje – tai, ką imame. Pabandykime paskaičiuoti mano valstybės – Lietuvos – gyvenimą, sutalpintą į matematinę trupmeną. Vardiklis – iš ko Lietuva dalino savo laisvę, tapatybę? Iš tremčių ir genocido, okupacijos, partizanų netekčių, kai šviesiausioji tautos dalis žuvo, o likusieji gyvi – persekioti, iš daugkartinės emigracijos, priklausomybių šešėlio… Trupmenos skaitiklis – ką Lietuva pasiėmė? Laisvę būti nepriklausomai, priėmus savo Konstituciją, įsiliejus į gynybinę sąjungą NATO, ekonominę ir politinę Europos Sąjungos bendriją, atkūrus orumą, pagarbą žuvusiems už Tėvynės laisvę, susigrąžintą istorinę tiesą, pilietinės visuomenės ugdymą, solidarumą su valstybėmis, kurios šiandien pasauliui liudija laisvės siekį, paramą Ukrainai, nes kaimyninės valstybės kovoje atpažįstame save.
Daug kartų teko bendrauti su partizanais, jų giminaičiais. Ką galėtume pasiimti į skaitiklį iš partizanų gyvenimo? Turbūt vidinę ištvermę, begalinį tikėjimą laisve. Jie slėpėsi mėnesiais, metais bunkeriuose, kęsdami šaltį, alkį, vienatvę, bet liko ištikimi savo sąžinei ir laisvės siekiui. Iš tremtinių – tikėjimą valstybės laisve be keršto. Grįžę iš Sibiro jie kūrė šeimas, augino vaikus, dirbo, asmeninę sunkumų ir netekčių kupiną gyvenimo istoriją išliedami tik artimiausiems, patikimiausiems. Ir tai darė be pykčio, neapykantos. Iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – balsą, gebėjimą kovoti ne ginklu, o kalba, daina, laisvės liudijimu šimtatūkstantiniuose mitinguose, kai žmonės, ilgai tylėję, vėl patikėjo, kad jų balsas – svarbus, o susivienijus dėl bendros vertybės, galima pakeisti net tai, kas atrodė neįmanoma.
Vadinasi – seka nebaigta, kiekvienas galime susidėlioti savąją trupmeną.
Jei žmogaus gyvenimas būtų trupmena: iš ko jį reikėtų padalyti ir ką paimti? Pabandykime sudėti trupmeną: padalintą iš netekčių, tremčių, kliūčių, savigraužos, nepasitikėjimo savimi, nedarbo, ribojančių patirčių. Tačiau kiekvienas gali nuspręsti, ką išsaugos viršuje – viltį, troškimus, ištvermę, jėgą, šviesą, kūrybą, fantaziją, gerumą, pagarbą… Sakinio pabaigoje matematinis ženklas – daugtaškis. Vadinasi – seka nebaigta, kiekvienas galime susidėlioti savąją trupmeną.
Pradėsiu nuo savęs: kas mano vardiklis, iš ko dalinu savo gyvenimą? Turbūt gyvenimo laikotarpiai, kurie mane keitė, įkvėpė augti, tobulėti. Tai pokyčiai žiniasklaidoje, kurie paskatino keisti karjerą, bet ne pašaukimą, iš žurnalistikos – į socialinį darbą, iš ieškančios spaudai ko nors pritrenkiančiai įdomaus, kritikuojančios – į siūlančią sprendimus, bandančią juos įgyvendinti. Prireikė keleto metų socialiniame lauke suvokti, kad padėti žmonėms daug sudėtingiau, nei narstyti labai painias istorijas ir „guldyti jas popieriuje“.
man Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena – tampa ne tik formali šventė, bet žvilgsnis į save, ieškant esmės ir prasmės, kai asmeninė patirtis tampa susijusi su bendrais išgyvenimais.
Į skaitiklį kaip varomąją gyvenimo jėgą norėčiau pasiimti smalsumą, kuris padėjo ir žurnalistikoje, gelbsti ir socialinėje srityje, gebėjimą matyti žmogų ten, kur kiti mato problemą, kūrybišką požiūrį į gyvenimą, net kai dirbi su atskirtimi. Man visada buvo svarbu siekti rezultato, tik socialiniame darbe norint apčiuopti, pajusti pokytį, turi įjungti visas jusles. Pridėkime dar kantrybę būti su žmonėmis žemiausiuose jų gyvenimo taškuose… Dirbdama socialinėje srityje sunkumus patiriantiems žmonėms noriu padėti susidėlioti jų trupmeną: ką po paslaugų teikimo, savianalizės, naujų žinių, patirčių pakelti į skaitiklį, o ką palikti vardiklyje.
Sunku atsiverti ir įsivertinti. Su metais man Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena – tampa ne tik formali šventė, bet žvilgsnis į save, ieškant esmės ir prasmės, kai asmeninė patirtis tampa susijusi su bendrais išgyvenimais. Žinau, kad gyvenimą galima skaičiuoti metais, pareigomis, pasiekimais. Tačiau galima ir matematiškai: trupmena, kai gyvenimas padalintas iš gedulo – skausmo, praradimo, gėdos, bet skaitiklyje renkamės viltį, kad iš visko, kas mums buvo sunku, pasiimtume tai, kas yra geriausio, prasmingiausio…
Dalia ZIBOLIENĖ
