Tuo metu, kai įsijaučiu rašyti apie šventųjų skulptūras, išsaugotas Rokiškio dvare, į kabinetą įžengia Kunigas. Duos kolegei interviu. Reikia žmonėms paaiškinti, kad ne kiaušiniai, pavasarinis tvarkymasis ar „Maximos“ lentynų šlavimas yra Velykų esmė. Palaipsniui kabinetas kaip klaidžiame rūke paskęsta kalbose apie artumą su Dievu, velnio gundymus, laimes, meiles ir prasmes. Užmirštu kompiutery manęs laukiančias šventųjų skulptūras, nors leidybos skyrius jau prašo teksto. Bet aš negaliu nepasinaudoti tuo, kad taip arti – per vieną kėdę – sėdi tarpininkas iki Dievo. Trukdau susikaupusiai pokalbiui kolegei ir vis tiek domiuosi: „Ar Kunigas išpažintį atlieka tiesiogiai Dievui? O mes, pilni nuodėmių, kasdien be didesnių skrupulų nusižengiantys dešimčiai iš aukštai nuleistų įsakymų, gal galim išpažintį (kaip „drąsuoliai“ pasislėpę komentatoriai) atlikti internetu? Ar bent jau surašyt ant popieriaus ir užnešt į maldos namus, jis tik uždėtų štampą?“ Taip visiems lekiantiems būtų greičiau (kažkas panašaus į greito maisto užkandines). O kunigams susitaupytų laiko. Lėtai Maldai.
Prie maldų grįšim. Be jų, dar šią savaitę po pertraukos Kultūros centre – „Nikodemai“. Kai rašau šitą tekstą, dar nežinia, ar viskas baigsis gerai. Bet kaip tik įžengia organizatorius Eligijus – atnešė kvietimus mums, renginio partneriams. Pasakoja, kad vienas žemdirbys, pasiskaitęs, jog bilietai į ceremoniją su ūkininko pažymėjimu kainuos pigiau, atsinešė tris. Ar kiti du patingėjo patys ateit, ar vienas ūkininkas turi tris pažymėjimus, nebespėju pasidomėt. Režisierių lauk veja įkyrūs skambučiai – organizaciniai šventės reikalai.
Juokai juokams (prisijuokavom balandžio pirmąją. Nijolė Šniokienė šeštadienį kaime perskaitė apie Benediktą Vanagą… ir puolė skambinti muziejininkams, gal jie ką žino apie ralistų susitikimą dvare, o paskui pripažino – „realiai išdūrėm“). Bandymai išpirkti nuodėmes internetu vis tiek nepavyks, nors šiaip jau kodėl gi ne – iš dar painesnių machinacijų politikai išsinarplioja, iš milžiniško ilgio makaronų sausi išlipa, miniai skanduojant „ne“, verslininkai gal specialiai kainas kelia. Nepatinka? Pačių tikinčiųjų reikalas.
Bet šiandien norisi apie kažką nežemiško. Ne apie kainas…
„Pažeidžiami ir trapūs kaip kiekvienas, / savo pečiais jie turi remti sienas / tam, kas sunkiausia, jie atrenkami. / Kai nevilty kiti nulenkia kaktą, / jie ritmais atskaičiuoja smūgių taktą / ir akmenį pažįsta širdimi…“ – skaitau mėgstamiausią poetą Rilkę. Šventa nepasidarau, tik, Dieve, kokia nesvietiška ta poezija. Ryju dideliais kąsniais, o po to vėl grįžtu ir jau valgau lėtai, liečiuosi kaip prie kažkokios komunijos…
Bet nereikia kraštutinumų. Ir Rilkė, kad ir koks genijus, gyveno „visų įmanomų katastrofų, karų ir revoliucijų siaubiamoje mūsų žemėje“. Paskendęs kūryboje, bandė atsiriboti ir prašė mylėti jo vienatvę. Kitaip „būtų priverstas slėptis nuo akių ir rankų, kaip laukinis žvėrelis slepiasi nuo persekiotojų“.
Nes ne katastrofos užblokuoja kūrybą. Menininkai labiau nei kiti jautrūs, juos labiau stabdo neapykanta, intrigos, gudravimai, nesutarimai. Panašiai svarsto Irena Matelienė, pasiryžusi lipti į „tikrą košę“ – kandidatuojanti į Kultūros centro direktoriaus vietą. Be partijų pagalbos, tik su savo asmeniniu užnugariu – metais kaupta patirtimi. Eina į šią vietą, nors žino, kad laimėjusi uždirbtų mažiau nei šiandien, mokydama anglų kalbos. Sako jai ne tas pats, „kas dedasi šiuose namuose“ (Kultūros centre). Ten, kur dirbo, kur turi daug artimų žmonių, kur sutiko savo vyrą. Kaulais jaučiu – nemeluoja. Kažkuo, net balso intonacija ar dar kokiom vibracijom labai išsiskiria žmonės, kuriems iš tikrųjų skauda. Ne už savo daržus ir remontus, ne už savo įvaizdį, ne už savo kėdę, net ne už tuos nuvalkiotus prioritetus – kultūrą ir švietimą. Už kažką daugiau.
Perfrazuojant savo buvusią kolegę Miglę, kuri feisbuke rašė: „Nors užkulisiuose verda š…, dievinu šitą darbą už toooookius momentus“ (ji, dirbanti Kultūros centre, turėjo galvoje bendravimą su Aidu Giniočiu). Tegu bent kartą per savaitę, kartą per mėnesį, Dieve, bet kada, tegu tik atsiranda kažkas be kaukės, kas nemeluoja, nesitaiko, kas nedaro kažko dėl karjeros, pinigų ar progos…
O kaip ten bus toliau. Matysim…
