Nori nenori, visi esame surūšiuoti. Pagal amžių, išsilavinimą, turtą, politines pažiūras ir panašiai. Ir pagal atstumą nuo kokio nors centro: prekybos, pramogų, rajono, šalies. Tie, kurie gyvena toliau nuo centro, turi daugiau erdvės, gryno oro, tylos, ramybės, laiko, bet užtat nukenčia paslaugų pasirinkimas ir kokybė. Ir susisiekimo galimybės, be abejo.
Vaikystėje maniau, kad keliai yra dviejų rūšių: žvyrkeliai ir asfaltas, paskui dar prisidėjo autostrados, bet jos jau nelabai keliai, greičiau kažkokie aerodromai. Šią žiemą jau išsiaiškinome, kad ir keliai yra penkių kategorijų. Vasarą tai kas, kur reikia, ten ir nueisi ar nuvažiuosi, kad ir paburbėdamas dėl duobių duobelių. O štai žiemą, jei pro tavo namus eina žemesnės kategorijos kelias, gali patirti ir daugiau nemalonumų. Net kuriam laikui likti nuotoliniu žmogum, kaip per karantiną. Žinia, sunku suprasti, kodėl to paties kelio pirmi keturi kilometrai iki sodų yra labiau valytini už tolesnius kilometrus, nors soduose per žiemą gyvena tikrai mažiau žmonių, negu atokesniuose kaimuose, betgi pats pasakiau – toliau nuo centro jie. Tik aš čia ne kelininkus barti noriu, juolab jie sukasi visai neblogai, yra net giriančių, aną dieną vienas kolega iš Bajorų džiaugėsi, kad nuvalytas net tas žvyrkelis, kuriuo jis vakarais išeina pasivaikščioti su šunim. Aš apie tai, kad ne visi nori susitaikyti su tuo, kad jų kelias žemesnės kategorijos. Štai skemiškiai skundžiasi, kad jų kelias nebarstytas ir slidus, net parašus renka, kad verti geresnės kelio į Skemus priežiūros. Nežinia, ar tie parašai ką nors pakeis, bet man gražus tas nesitaikstymas su esama situacija. Tik jis gali ką nors pakeisti. Gal kas susivoks, kad gali pabarstyti ne tik savo kiemo takus, gal kas nors panorės padaryti gerą darbą savo bendruomenei. Man labai patiko vienas pasakojimas iš socialinių tinklų. Atsikelia žmogus labai ankstyvą ryto valandą, mato, kaimynė savo kiemo taką nukasinėja. „Kodėl dabar taip anksti?“ „Blogai pasijutau, greitąją išsikviečiau, tai gėda prieš juos bus, kad takas nenukastas.“
Žinot, kuo žavus buvo Atgimimo laikas? Tuo, kad staiga labai didelė masė žmonių patikėjo, jog gali patys lemti savo gyvenimus, jog nuo jų priklauso ne tik jų pačių, bet ir bendruomenės, tautos, net pasaulio gyvenimas. Dabar, deja, to tikėjimo vis mažėja, vis daugiau dejuojančių, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad pakeisti nieko negalima, kad kalta tik valdžia ir taip toliau.
Na, gerų valdžių niekad ir niekur nebuvo. Bet kaip sakė kažkoks tautietis: „Jei valdžios nebūtų, žmogus žmogų užu…“ Tad ne apie valdžią norėjau, o apie gyvenimą ir tekstus.
Kol kas, kol gražiai sninga ir adventas tik prasideda, gyvenimas labiausiai verda socialiniuose tinkluose. Juose visi vienodai svarbūs ir reikšmingi, svaidomės nuomonėmis, kariaujame kasdienius karus. Ir, kas keisčiausia, kuo neaiškesnė problema, tuo daugiau komentatorių. Kažkur tolimame Lietuvos pakrašty iš motinos paimamas vaikas, tuoj socialiniuose tinkluose atsiranda vaizdo įrašas, ir puola komentuoti visi nuo tetos Vandos (atsiprašau visų Vandų) iki jo ekscelencijos. Nežinodami istorijos, situacijos, bet juk verkiantis vaikas ir žaidžiantis kačiukas yra tokie vaizdai, kuriems likti abejingam neįmanoma. Ir užsipildo internetai verkiančio vaiko vaizdais ir besiriejančių tautiečių komentarais. Iš tų komentarų naudos tiek, kad jau pjeses teatrui pagal juos rašo, bet nuomonė pareikšta ir asmeninio reikšmingumo poreikis patenkintas.
Na, bet būna tuose socialiniuose tinkluose ir dar blogiau. Randa koks pokštininkas penkerių metų žinutę apie dingusį vaiką ir pasidalina. Ir ką jūs manot – paskui jį ta žinute dalinasi jau kokių 50 jo draugų ir draugų draugų, nekreipdami dėmesio nei į datą, nei į turinį.
Kodėl taip nutinka? Ne tik dėl noro dalyvauti ir būti reikšmingiems. Iš niekaip neišnykstančio tikėjimo, jog viskas, kas parašyta ar parodyta, yra tikra ir reikšminga. O iš tikrųjų tai daug svarbiau, kas sako, kam sako ir kodėl sako. O informacijai plintant dabartiniais greičiais – dar ir kada pasakė. Nes visada laimi pirmieji pakomentavę, o paskutinių komentarų niekas nebeskaito.
Dar pats Martynas Mažvydas sakė: „Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami PERMANYKIT.“ Tai yra jau jis žinojo, jog skaityti negana, reikia dar ir suprasti tekstą. O suprasti atskirus žodžius ir suprasti tekstą – du dideli skirtumai, kaip sakoma. Tekstas juk ne meno kūrinys, kurį pakanka išgyventi, o suprasti ne visada būtina.
