Marius Plečkaitis
Turbūt ne vieno mano aplinkoje prie stalo vis išgirsti kokį kriptoentuziastą, įnirtingai įrodinėjantį, kad pasaulis, grubiai šnekant, buvo iki kripto ir po kripto. Ir kad visas santaupas, visą laisvą laiką ir po sunkios darbo dienos tuos negausius atliekamus smegenų resursus reikia skirti kriptovaliutoms įsigyti, domėtis jomis ir iš dūšios skleisti gerąją blokchaino žinią.
Kriptovaliutos, pradedant seniuku bitkoinu, startavusiu dar šio tūkstantmečio pradžioje, ne visada buvo tokios populiarios. Griežta ekonominė logika apskritai jas atmeta, kaip mažai kuo paremtą pseudoaktyvą. Visgi žinant, kad ekonomika – tai ne vien matematika, ką prieš keliasdešimt metų įnirtingai bandė įrodyti toks Miltonas Friedmanas, o kur kas labiau mokslas apie tikėjimą, kriptovaliutos jau tampa suprantamesnės.
Kriptoentuziastai nepraleidžia nė vienos savaitinės kriptonaujienų apžvalgėlės ar dažnai socialinių tinklų sraute pasitaikančio susijusio straipsnio. Todėl jie tikrai žino, kodėl įvyko bitkoino susvyravimas – galbūt tai neramumai Kazachstane, galbūt „banginiai“ „sumutino“ vandenis, o gal vėl ta Kinija gadina kraują. Galiausiai tas nelemtas Ukrainos užpuolimas vėlgi vienaip ar kitaip kriptožiniukų smegenų apdorojamas ir įdedamas į atitinkamą lentyną. Jie ne tik žino atsakymus į dar neužduotus į klausimus, bet ir įsisąmoninę vieną auksinę taisyklę: prasminga būtis yra tik investuojant į bitkoiną, eterį ar NFT, na, ir dar neužmirštant to pasidalinti su mama ar kaimynu. O jei tuo neužsiimi – gal tau tiesiog trūksta žinių, drąsos ir pačios verslumo dvasios.
Yra toks pasakymas, kad, kai jau tavo mama ar gruzinas taksistas pradeda šnekėti apie kažkokią auksinę investavimo ir greito praturtėjimo galimybę, kurios, žmogeli, nebūk kvailas ir nepražiūrėk, tai, galima suprasti, kad ta investicija jau yra iki galo išsisėmusi, ir geriau laikykis nuo jos atokiau.
Apskritai problema nėra kriptovaliutos pačios savaime. Greičiau tai prasto švietimo pasekmė, sumišusi su informacijos pertekliumi, kas dažno galvoje virsta į „dabar ir čia“ filosofiją. Jaunas žmogus net ir be „kriptoscamo“ yra permaitintas visokių „prie babkių“ „Instagram“ dievukų, supermamyčių, įkyriai reklamuojančių savo tobulą būstą ir kitus žaislus, laiku ir vietoje atsiradusių ir prasimušusių komikų ir visokio plauko influencerių, tingia kaunietiška maniera lyg netyčia prasitariančių, kaip čia protingai vieną kitą „lyšną štukytę“ investavo. Kam tada lenkti nugarą nuo aštuonių iki penkių ir vargti su kažkokiomis niekinės 10–20 proc. grąžos akcijomis, jei rinkoje tokių keturlapių dobilų pilna.
Bitkoinas ir kitos kriptovaliutos yra greičiau turtingesniųjų žaislas, kuris tiesiog padeda iki galo diversifikuoti investicinį portfelį. Kai daug turi, tau tikrai neskaudės kelis procentus aktyvų nukreipti į „perspektyvų“ „shitcoiną“ ar gražius NFT paveiksliukus, taip bandant pabėgti nuo alsuojančios į sukauptų milijonų nugarą infliacijos.
Ne viskas, kas susiję su anksčiau aprašytais reiškiniais, yra bergždžia. Kai kurie sprendimai, tarkim, „blokchain“ technologija, randa pritaikymą versle, decentralizuotame duomenų valdyme (tarkim, „Carvertical“ startuolis, kažkiek padedantis apsisaugoti nuo darbo etika nepasižyminčių „kupčių“). Tiesiog viską reikia vartoti su saiku, ypač, kai pasiektas pikas, kai už skaitmeninių piešinukų-vaizdelių autorystę (NFT) klojamos šešiaženklės sumos.
Ekonomikos studijas baigiau prieš dešimtmetį. Įdomu, ar šiais keistais laikais grįžęs į studentišką suolą iš kokio nors jaunatviško dėstytojo degančiomis akimis ir įplyšusiu švarku po paskaitos nesulaukčiau kvietimo aptarti auksinės investavimo galimybės.
Wtf?
Apie ką čia?