Ar aš čia noriu palyginti „Nemuno aušrą“ ir jos deleguotą kultūros ministrą su chunveibinais? Neturėjau tokio tikslo, bet kai kurios analogijos tiesiog peršasi. Kodėl į kultūros ministrus pasiūlytas ne tik kultūros politikoje, bet ir apskritai bet kokioje politikoje patirties neturintis žmogus? Dargi iš partijos, kuri lygina save su uraganu. Ne, kultūrai vadovauti, nebūtinas kultūrininko išsilavinimas bei patirtis. Kai 2012 metais tas pačias Kultūros ministro pareigas pradėjo eiti Šarūnas Birutis, jo kaip kultūros veikėjo ar kultūros politiko patirtis irgi buvo beveik jokia, jei neskaitysime kultūriniu darbu trejeto metų vadovavimo Rašytojų sąjungos leidyklai. Ir tuomet buvo visokių nuomonių ir pasisakymų. Betgi jis jau turėjo turtingą daugiau kaip dešimtmečio politiko patirtį nuo Vilniaus miesto savivaldybės iki Europos Parlamento ir, ko gero, suprato, jog revoliucijos nėra tinkamas būdas problemoms spręsti. Gal todėl kultūros ministru praėjusioje Vyriausybėje jau niekas nebesipiktino.
Jei jau kalbame apie Ignotą Adomavičių, tai jo asmenyje susiduriame ne tik su akivaizdžiai demonstruojama nekompetencija politikos sferoje, bet ir su abejotinomis žmogiškomis savybėmis. Ir aš čia ne apie nutekintus vaizdo įrašus. Tiesiog… Per Seimo rinkimų kampaniją teko lankytis daugybėje renginių, kuriuose dalyvavo kandidatai, tarp kurių I. A. buvo vienas ryškiausių. Ir ne todėl, kad kažką naujo pasakė ar iškėlė kokias idėjas. Jis beveik niekad apskritai nešnekėjo, bet visur ir visada dainavo. Ne tik dainavo, bet ir kitus provokavo pritarti. Sunkiai jam sekėsi – painiojo dainų žodžius, žmonės nelabai norėjo prisijungti, o mane kažkodėl jau tada persekiojo svetimos gėdos jausmas (gal čia ir mano problemos). Niekas nepasikeitė ir po asmeniškai I. A. pralaimėtų rinkimų. Šią vasarą Jūžintų Baltramiejuje jis vėl lipo ant scenos ir vėl dainavo. Tiesa, šįkart ne solo, o prisijungė prie Obelių kapelos „Malūnas“. Neva, tie paragino visus prisijungti.
…Ar mokinys turi padėti mokytojui? Ar miškas turi padėti girininkui?…
Bet čia jau nukrypau į šalį. Norėjau juk apie kultūrininkų pasipriešinimo šiai savotiškai „kultūrinei revoliucijai“ priežastis ir formas. Jei nepriklausomai nuo to, kas bus kultūros ministru, netgi nepriklausomai nuo to, ar pati Kultūros ministerija bus, kultūra niekur nedings, kokią prasmę turi bet koks protestas? Kultūros ministerijos (ir ministro) pagrindinis uždavinys ne reglamentuoti, o padėti gyventi (tyčia nerašau „išgyventi“), tvarkytis, plisti kultūrai – vykdyti KULTŪROS POLITIKĄ (gerai skamba: „vykdydamas kultūros politiką jis paprašė visų nepolitikuoti“). O iš mūsų reikalaujama padėti ministrui. Ar mokinys turi padėti mokytojui? Ar miškas turi padėti girininkui?
Kultūros ir meno žmonės savo prigimtimi jautresni bet kokiai neteisybei, melui, falšui. Todėl priekaištauti, kad jie laužo ukuleles ar keikiasi, išgirdę naujojo ministro vardą, nereikėtų. Žymiai skaudžiau bus, jei/kai įsigalės melas vietoj tiesos, saviškių ar tylinčiųjų protegavimas, cenzūra (jau girdėjome apie „Nemuno aušros“ siekius cenzūruoti LRT turinį). Tokiu atveju viena kita sulaužyta ukulelė bus tokie niekai, kurių nė prisiminti niekas neprisimins.
Ir ne apie pinigus kultūrai čia kalba, juolab tie pinigai tikrai ne kažin kokie, kartais rėmimo konkursuose konkuruojama dėl sumų, prilygstančių 2–3 vidutiniams mėnesio atlyginimams ar ir dar mažiau. Tik nei naujoji ministrė pirmininkė, nei, ko gero, paskirtasis ministras to nesupranta. Tai jie, o ne „Vilniaus elitas su aukštakulniais“ žiūri į kultūrininkus iš aukšto. Neva, numesim vieną kitą šimtą ar tūkstantį ir užsičiaups protestuotojai.
Tai ar pamatuota protestuotojų žinutė „Tai gali būti paskutinis kartas“? Pamatuota, nes naujoji valdžia kultūros žmones jau pjudo ir kiršina tarpusavyje, vienus atrinkdami susitikti, o kitų ne. Jie jau prievartauja nepageidaujamiems spausti rankas. O kultūrininkai nuolankiai paklūsta anoniminėms ir ne visai anoniminėms žinutėms „iš aukščiau“, prašančioms reikšti savo poziciją tik kaip privatiems asmenims. Tas apsidraudėlio burtažodis „aš, kaip laisvas žmogus“ tik liudija nelaisvę, nes laisvam nebūtina to deklaruoti. Kaip ir nuolatinis pabrėžtinas kartojimas „Šiandien dienai aš kultūros ministras“ liudija, jog nėra jis ministru, o gal net ir nesijaučia, tik bando save ir visus tuo įtikinti. Laimei – ne visi paklūsta rekomendacijoms ir ne visi sutinka būti prievartaujami.
Ir pabaigai tegu bus anekdotas. Apie leidimą ar netrukdymą dirbti.
Iš restorano išvirsta gerai pakaušęs būrelis. Choristai ar ansamblis, žodžiu, dainingi visi. Sėdasi į mašiną.
- Ignai, tu jau per girtas dainuot, tai sėsk už vairo.
Kas sustabdys Igną?
