Šitą nuotrauką Daščioras atsiuntė vakar. Šiandien ji – įgavusi prasmę, nes veidrodinių akinių atspindy – Jonas Korenka. Tai paskutinis mūsų gyvas pokalbis. Ramus ir išsiilgtas. Kai nori kalbėtis dar, kai nori, kad viskas būtų kaip anksčiau, su daugybe spalvų ir niuansų.
Nes anksčiau yra buvę ne taip ramu. Yra buvęs susipykimų ir susitaikymų. Lyg smėlio dėžėj. „Neskaitykit neprotingų laikraščių“, – pamenu šią Jo frazę. Sėdėjau tarp žiūrovų, „Vaidiname žemdirbiams“ atidarymas, o režisierius nuo scenos savo žavingu aksomu griaudėja. Negali tokiu netikėti. Nusmelkė per kaulus ir pirštus – tarsi elektrošokas – „ką jis sau leidžia?“ Buvau tik pradėjusi dirbti, o ir Jis – be kompromisų. Naudodamasis padėtimi vaikiškai nepakaltinamai „atkeršijo“ už straipsnį – „ką tu, mergelka, sau leidi“.
Prieš tai jau buvo keletas interviu. Charizma per odą prasišviečia. Ta barzda, akiniai, žvilgsnis virš jų – kiaurai sienas gręžia ir tikrina. Egzaminas. Iš pradžių bijojau. To Tado Blindos, to „gaujos vado“, to „vietinės bohemos folkloro pagrindinio veikėjo“. O paskui pradėjau laukti, kol ateis į redakciją. Tegu ir bartis. Po kavos, dūmų kamuolių, egzistencinių prasmių ieškojimų rūkykloje ledas sutirpdavo. Daugiausia klausydavau. Kolegos irgi mesdavo chaotiškus darbus, nes atsakymuose tilpdavo ir bendrame koridoriuje garsiai banguodavo jūra – emocijos, mostai, aistra, eilės. Ne vargana egzistencija. Ne buitis, ne sugedusi mašina ar neišneštos šiukšlės.
Leidžiu sau perdėti. Nes šiomis dienomis tarp gniuždančių kamščių ir beprasmių eilių, tarp megztinių su besmegeniais ir pigių kojinių norisi šydo nuo buitiškumo. Jonas tas šydas buvo. Vargu, ar kas ginčysis. Kai rašau šitą tekstą, skambina prancūzų kalbos mokytoja. Ji gavo laišką iš Prancūzijos. Jis – apie režisierių, ir ten jį prisimena. Laukiu, kol išvers ir atsiųs.
Paskutinį kartą apsikabinom birželio 1-ąją. Prieš tai buvau gavus žinutę. Dėkojo už interviu.
Susitikimas su juo bet kokiomis aplinkybėmis – kaskart mažas spektaklis. Tyčia nesakau „buvo“. Nenoriu. Pamenu, kultūros taryba, savivaldybėj veikiantis „aparatas“, už kažką jį svarstė, kažką ten jis „prisidirbo“. Dar jaunas Korenka menišku aptampytu megztiniu, į stalčius netelpančiomis mintimis akivaizdžiai. Klausėsi klausėsi. Akis teatrališkai vartė, kol… durimis trenkė. Pasilikit, maždaug, biurokratai, neįdomūs man tie jūsų skaičiai ir išvedžiojimai.
Liko prisiminimai. Šiandien išlieti ne tik tuometinės Rokiškio bohemos, iš esmės tų, kurie teatre buvo. Ir politikų. Nuėjęs į valdžią, ten irgi vandenis drumstė.
Liko šleifas nedrebančio prieš verslininkų blokadas ar iš aukščiau nuleistus scenarijus.
Kai žmogaus išeina, jautresni tampame. Sau ir jam. Bet Jonas tikrai yra didelė priežastis tos mūsų miestui padovanotos teatro auros ir fakto, kad „Vaidiname žemdirbiams“ tebeturime. „Man gana karštai teko įrodinėti, kad tradicijos ir tęstinumas yra didelė vertybė. O sužlugdyti festivalį, jo idėją – lengviausias kelias. Tik atstatyti jau kažin ar beužtektų jėgų, pasiryžimo, aukojimosi“, – sakė paskutiniame interviu.
Kai sėdžiu bažnyčioje ir klausau kalėdinių giesmių, vargonai savo trelėmis iš dangaus nusileidžia, pagaunu save, kad negirdžiu muzikos, kad pavargau nuo pritemptų kalbų apie „širdžių šilumą“. Cituojant nobelistę Olgą Tokarczuk.
„Bandau atrasti akimirką savo gyvenime, kai tarsi paspaudus mygtuką viskas pradėjo rodytis kitaip, mažiau niuansuotai, paprasčiau. Pasaulio kuždesys nutilo, o jį pakeitė miestų šurmulys, kompiuterių niurnėjimas, virš galvos skrendančių lėktuvų griausmas ir sekinantis informacijos vandenynų triukšmas“.
Bet ne, bėgu nuo tokio pasaulio. Laukiu būsimos kelionės. Dar vieno šydo, dar vienos sienos nuo chaotiško triukšmo.
