Legenda apie „Legendą“

Viename miestelyje susirinko aktyvūs ir mokyti piliečiai. Jie sugalvojo pagerbti ir įamžinti savo miestelio įkūrėjus ir statytojus. Paskelbė konkursą gražiausiam ir įspūdingiausiam paminklui. Aišku, jų polėkį stabdė lėšų trūkumas, todėl konkurse negalėjo dalyvauti garsiausi to meto architektai, o tik tie, kuriuos tenkino turima piniginė išraiška. Tokių atsirado penki. Komisija nugalėtoju paskelbė „Legendos“ projektą (visiems miestiečiams žinomą legendą, kad nuo dvaro rūmų iki bažnyčios yra iškastas tunelis).

Ši žinia pasiekė ir grafus, t. y. miestelio statytojus ir fundatorius. Jų buvo nemažai, bet aktyviausi iš jų – Ignotas, Sofija, Konstantinas, Reinoldas ir Marija – atvyko į miestelį, kad savo akimis įsitikintų, kaip visa tai atrodys tikrovėje. Juos gerokai nustebino pamatytas vaizdas. Miestelio aikštė puikiai sutvarkyta, apstatyta gražiais pastatais, vienoje pusėje stovi raudono mūro bažnyčia, o tolumoje baltuoja dvaro rūmai. Tik visiems užkliuvo du trys pastatai-dėžutės, kurie darkė visos aikštės kontekstą. Miestelio galvos nuolankiai jiems paaiškino, kad šie pastatai atsirado tada, kai kraštą valdė „negramatni“ atėjūnai. Tokių dėžučių jie pristatė ir daugiau, ypač Naujamiestyje, bet senieji grafai jų nepanoro matyti, nes nenorėjo gadintis sau nuotaikos.

Pamatę konkurso laimėtojo maketą, grafai neteko amo. Jie įsivaizdavo, kad išvys didingą paminklą, šaunantį į dangų ir viršų, visiems suprantamą ir atpažįstamą, kad tai skirta jiems, grafams, miestelio savininkams ir globėjams. O prieš juos atsivėrė trikampė grindinio dalis, įleista į žemę ir apšviesta dirbtiniais spinduliais. Visiems per kūną perbėgo šiurpuliukai. Dabar jau jiems paminklų ir skulptūrų subtilybes ėmė aiškinti žinomiausi tų sričių specialistai. Senolius apipylė jiems negirdėtomis sąvokomis ir žodžiais: postmodernizmas, siurrealizmas, neoekspresionizmas, racionalizmas, minimalizmas, konstruktyvizmas, funkcionalizmas, struktūralizmas. Vienas vilnietis jiems pasakė, kad Vilniuje, Neries krantinėje, pastatytas didelis, surūdijęs vamzdis, prie kurio būrių būriais renkasi žmonės ir negali juo atsistebėti. Grafienė Sofija vos neapalpo nuo visos šios kakofonijos. Kiti puolė aiškinti, kad jūsų požiūris pasenęs, nebeaktualus. Tokie paminklai, kaip jūs įsivaizduojate, buvo statomi prieš šimtą ir daugiau metų. Vienas senas inteligentas bandė juos suprasti ir paaiškinti, kad kai visame pasaulyje buvo statomi realistiniai ir klasikiniai paminklai, vaizduojantys tų šalių karo vyrus ir valdovus, Lietuvoje buvo statomi tik Muravjovo Koriko, Jekaterinos, Lenino ir Stalino paminklai. Todėl ir šiandien dar atsiranda nemažai žmonių, kurie nori, kad ir pavėluotai, savo žemėje matyti tokius paminklus ir, aišku, savo miestelio įkūrėjams.

Pasivaikščioję po aikštę, dvaro parką ir alėją, jie neskubėdami artėjo prie miestelio aikštės. Sustoję alėjos pabaigoje jie išvydo nuostabiąją, į dangų kylančios bažnyčios profilį. Juos apėmė pasididžiavimo jausmas, kad tai padarė Reinoldas ir Marija. Tada jie pamatė paminklą obeliską, pastatytą praėjus penkiasdešimt metų po bažnyčios statybų, gerokai mažesnį ir subtilesnį. Toliau jų akys užkliuvo už paminklo-arkos, pastatyto praėjus septyniasdešimt metų po obelisko pastatymo. Tai dar mažesnis ir vos įžiūrimas nuo alėjos galo. Ir tada jie bandė įsivaizduoti, kaip jiems skirtas paminklas atrodys nuo alėjos pakraščio. Ir jie suprato, kad bus visiškai nematomas, nes glūdės po žeme, bus apšviestas ir mindomas kojomis. Tik Reinoldas keistai  šypsojosi pro ūsą, nes jam buvo šiek tiek ramiau ant dūšios, nes bažnyčioje jis ir jų giminės pirmtakas Ingelbrechtas turi normalius paminklus – stovylas.

Visi grafai dar kartą žvilgtelėjo vienas į kitą, akimis apmetė senojo miestelio vaizdą ir iškeliavo į amžinojo gyvenimo plotus su viltimi prisikelti ir išvysti…